Grįžus atgal į žmonių pasaulį sunkiausia iš naujo mokytis emocijų

Tapau tiltu tarp gamtos ir žmonių pasaulių. Prisitaikiau prie abiejų, bet nepriklausiau nė vienam. Pusė mano širdies gyveno su laukiniais vilkais, o kita pusė - su šeima.

Jei nemokate skaičiuoti, paaiškinu: niekas negali išgyventi su puse širdies. (p. 356)

 Vienišas vilkas / Jodi Picoult.

 Vilnius : Alma littera, 2014. - 385p.

 Labai subtiliai, o tuo pačiu - jautriai ir užburiančiai pasakojama apie vilkus ir žmones. Žmones tarp vilkų. Vilkus su žmonėmis. Gaujas ir šeimas, ir suteikiamas progas, ir sunkius sprendimus. Pasitikėjimą ir randus. Apie jėgą ir jos nepanaudojimą. Tiesą ir pusiau tiesą. Chaosą, hierarchiją ir tvarką. Apie tai, kai du skirtingi požiūriai savaip teisūs ir neteisūs tuo pat metu. Apie žmogų, kuriam labiau, nei jo paties šeima, rūpi vilkų gauja. Apie vyrą, nepajėgų gyventi žmonių pasaulyje. O galiausiai - ir vilkų taip pat. Apie tai, kad vidurio tarp dviejų pasaulių - nėra. Apie vaikus, kurie savo širdies skaudulius užslėpę gyliai savyje nuo kitų, o ir nuo savęs stumia kuo toliau. Apie tai, kaip vieno žmogaus poelgis lyg domino kauliukas gali versti kitų žmonių likimus. Galiausiai vėl - apie vilkus, ir tokius stebuklus, kai: „jis mokė vilkus būti laukinius, o jie daug kuo jį mokė būti žmogumi.“ (p. 373) Apie slidžią giją tarp genijaus ir pamišėlio.

Intriguoja tai, jog knygos herojus turi savo realų prototipą - žmogų, kuris tikrai gyveno su vilkais, ir kuris konsultavo, teikė žinių autorei. Tad galėsim jaustis ne puikiai praleidę laiką su knyga, bet ir praplėtę savo žinias apie gyvūnų pasaulį.

Beje, paklausta apie atsidūrimą panašioje situacijoje, kai esi priklausomas tik nuo tavo gyvybę palaikančių aparatų, J. Picoult teigė, jog, tol, kol ji galės rašyti, kad ir su liežuviu, tol, kol jos vaizduotė turės galimybę pasireikšti - tol jai bus gerai. („My take on it is, if I can type with my tongue, I’m good. As long as I have an outlet for my imagination, I like the idea of sticking around.“ http://www.jodipicoult.com/lone-wolf.html )

  

Daugiau apie žmones, gyvenančius su vilkais, bei Shaun Ellis, kuris konsultavo J. Picoult rašant šią knygą:

http://www.thewolfcentre.co.uk/

Gaujos išmintis:

Tikroji vilko galia slypi ne grėsminguose jo nasruose, kurie sukanda maždaug šimto penkių kilogramų kvadratiniam centimetrui spaudimu. Tikroji vilko galia yra ir toji jėga, ir žinojimas, kada ja nesinaudoti. (p.60)

Aukščiausią padėtį gaujoje užimantis vilkas nėra tas, kuris griebiasi žiaurios jėgos. Jis - tas, kuris gali ja pasinaudoti, bet nesistengia to daryti. (p. 251)

Ėjau kokias šešias ar septynias dienas mėgindamas rasti kelią atgalios pas žmoniją. Kone visą laiką verkiau, suvokęs savo vilkų šeimos netektį. Žinojau, kad jie išgyvens be manęs. Tik abejojau, ar aš įstengsiu gyventi be jų. (p.294)

Randai tėra lobių žemėlapis skausmui, kurį paslėpei kuo giliausiai, norėdamas pamiršti. (p.310)

 

Vaistai gal ir slopina peties skausmą, bet morfinas visai neveikia mano širdies. (p.103)

Kai gyvenau miške, kartą mane vijosi meška. Buvau įsitikinęs, kad žūsiu. Maniau, kad nėra nieko siaubingesnio. Aš klydau. Labiausiai pasaulyje baugina mintis, kad tas, kurį myli, mirs. (p. 109)

Svarstau, gal šeima yra šeima ne todėl, kad viskas nuolat klostosi sklandžiai ir teisingai, o todėl, kad klystantiems mylimiesiems suteikiama dar viena proga. (p. 235)

Grįžus atgal į žmonių pasaulį sunkiausia iš naujo mokytis emocijų. Viskas, ką daro vilkas, turi paprastą praktišką priežastį. Vilkų pasaulyje nebūna jokio ignoravimo; nesakoma viena, kai turi galvoje ką kita, nedaroma jokių užuominų. Vilkai kaunasi dėl dviejų priežasčių: šeimos ir teritorijos. Žmones valdo ir stumia į priekį jų ego; vilkai neturi tam vietos ir tai iškąs iš tavęs tiesiogine prasme. Nes vilkui pasaulis siejasi su supratimu, pažinimu ir pagarba - su savybėmis, kurių daugybė žmonių atsikratė kartu su gamtos pasaulio supratimu. (p. 347)

Nes neapykanta tėra atvirkštinė meilės pusė. Kaip monetos skaičius ir herbas. Jei nežinai, koks jausmas ją nors mylėti, iš kur gali žinoti, kas yra nekęsti? Vienas negali gyvuoti be kito. (p.377)

Ar žinai, kuo skiriasi svajonė nuo tikslo? Tikslas yra planuojamas. (p. 373)

Todėl visiems žmonėms, kurie nori žinoti, kaip jaučiausi būdama ištekėjusi už Luko, pasakysiu štai ką.

Tai panėšėjo į mėginimą apkabinti šešėlį.

Ir kas kart likdavau tuščiu glėbiu. (p.316)

Vilkų pasaulyje sąžiningumas išlaisvina. Nėra jokios diplomatijos, jokio etiketo. Tu pasakai priešui nekenčiąs jo; parodai savo susižavėjimą išpažindamas tiesą. Deja, toks tiesumas netinka bendraujant su žmonėmis, gudravimo meistrais. […] Dvejus metus pagyvenęs su vilkais, visai užmiršau, kiek daug reikia meluoti mezgant santykius. Prisimindavau didžiulį antrąjį vilką Kvebeke, kuris, žinojau, būtų padėjęs galvą, stengdamasis apginti mane. Aklai pasiklioviau juo, nes jis pasitikėjo manimi.  Bet čia, tarp žmonių, tiek daug pusiau tiesos ir nekalto melo, kad perdėm sunku prisiminti, kas tikra, o kas ne. (p. 312)

Tave nuo kito žmogaus gali skirti keturiolika tūkstančių kilometrų. Gali prisiekinėti niekada neištarsiąs jo vardo. Gali išoperuoti žmogų iš savo gyvenimo.

Bet jis vis tiek tave persekios. (p.185)

Kai kas nors suardo pusiausvyrą, - kai vienam vaikui prireikia jūsų labiau nei kitiems, - tas sutrikimas tampa juodąja skyle. Gal niekada to nepripažinsi garsiai, bet labiausiai myli tą, kuriam tavęs reikia kur kas labiau negu kitiems jo broliams ir seserims. (p.243) 

Dabar, prisimindamas praeitį, manau, kad  mano sunegalavimas buvo neišvengiamas. Turėjau nusigremžti paskutinius savo žmogiškumo likučius, kad pradėčiau elgtis kaip vilkas, ne kaip žmogus.(p. 98) 

Vėjas niekada nebūna tik vėjas: tai gamtos pasaulio elektroninio pašto sistema, teikianti informaciją apie oro įvairovę, ateinančius ir išeinančius gyvūnus, galinčius pasirodyti plėšrūnus. Lietus nėra nemalonumas - tai atokvėpis nuo vabzdžių, tai gėlas vanduo atsigerti. Sniegas - ne nepatogumas, o naujas šaltinis atsirasti keliams ir gyvūnams, kurie galbūt taps maistu. Medžių šnarėjimas, paukščių čiulbesys ar graužikų krebždėjimas - svarbiausi dalykai, padedantys išlikti. (p.97)

Klaidos panašios į prisiminimus, kuriuos slepi palėpėje: senus meilės laiškus, likusius po nutrūkusio ryšio, mirusių giminaičių nuotraukas, vaikystės, kurios ilgiesi, žaislus. Kas iš akių, tas ir iš širdies, bet sielos gilumoje žinai, jog vis tiek tai kirba. Ir taip pat supranti, kad to vengi. (p.56)

Prieš man persikraustant gyventi pas tėvą, tikruoju savo šeimos nariu jį jau buvo pripažinusios penkios vilkų gaujos, tad vertėjo gyventi, valgyti ir medžioti su tais žvėrimis, nors esi žmogus. Todėl kai kurie žmonės manė jį esant genijumi. Visi kiti - pamišėliu. (p. 15)

Po daugelio metų iškeliavęs gyventi su vilkais apie motiną ėmiau manyti kitaip. Supratau, kad ji pasielgė taip, kaip visos vilkės motinos: atiduoda savo vaiką globoti vyresniesiems, kurie pasitelkia gausias savo žinias ir patirtį norėdami išmokyti kitą kartą visko, ką jai reikia žinoti, bet anuomet, nejaukioje tyloje sėdėdamas prie virtuvės stalo ir pusryčiaudamas, žinojau, tik tiek, kad man nėra sumelavęs nė vienas gyvūnas, o pasikliauti žmonėmis nebegalėjau. (p. 51)

 Savęs paklausiau, kiek ilgai turiu dirbti teisininke, kad teisę suprasčiau teisingai? (p. 269)