Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį „perspjaus“...

[ 2013 Knygų iššūkis ] 

Įtikinėjimas / Jane Austen.

Vilnius: Alma littera, 2011. - 226p. 

 Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną,  kuris jau nėra toks labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ar net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis „rezgamuose“ romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas – apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbu pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai – atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje  būdai, „patobulėjome“ įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros „rūšies“ atstovus. Rūšis ši grupuojama ir „reitinguojama“ pagal pajamas, žinomumą ir pan....  O esmė liko ta pati....  

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą – paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus – jausmai, apsimestinį padorumą – emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.   

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot – lyg balta varna tuščiagarbio, tik „blizgią“ išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga „tėvelio princesė“... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! J Štai tokį „nemalonumą“ imasi „tvarkyti“

Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: „… negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!“ (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadėtuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas – t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe – praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...   

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje „naujai atgimęs“ karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius „paveldėtus“, primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali! 

 Įtikinanačios mintys:

… kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų. 40

"Tuštybė buvo svarbiausias sero Volterio Elioto būdo bruožas; jis baisiai didžiavosi ir savo išvaizda, ir padėtimi. […] Reta kuri moteris taip puikuojasi savo grožiu, kaip puikavosi seras Volteris; […] Grožio dovaną, sero Volterio supratimu, pranoko tik baroneto titulas; taigi turėdamas ir viena, ir kita, seras Volteris Eliotas sau pačiam buvo nuolatinis nuoširdžiausios pagarbos ir atsidavimo objektas.
Bet gražią savo išvaizdą ir aukštą kilmę jis taip brangino ne be pagrindo, nes tikriausiai tik jų dėka gavo visais kitais atžvilgiais už jį gerokai pranašesnę žmoną." p.6

"Nors visos profesijos reikalingos ir gerbtinos, tik tie, kuriems nereikia kurios nors iš jų pasirinkti, kurie gali ramiai sau gyventi kaime, keltis ir gulti, kada užsinori, ir daryti, kas jiems patinka, kurie pragyvena iš nuosavos žemės ir nesikankina stengdamiesi padidinti savo turtus, - tik tie žmonės, mano manymu, iki galo išlieka palaimingai sveiki ir gražūs; o visi kiti po truputį praranda gerą išvaizdą, kai tik baigiasi jų jaunystė." p. 21

  

"Vaikų neturinti ponia – geriausia baldų saugotoja." p. 23 

"Ana – nepaprastai graži mergina, be to, dar ir švelni, kukli, turinti gerą skonį ir jautrią širdį. Tikriausiai būtų pakakę ir pusės jų abiejų patrauklumo, nes jis, šiaip ar taip, neturėjo ką veikti, o ji beveik nepažinojo nieko, ką dar būtų galėjusi mylėti; o kai susitiko du tokiomis puikiomis savybėmis dosniai apdovanoti jaunuoliai, viskas atrodė iš anksto nulemta. Juodu palengva susipažino, o susipažinę tuoj pat vienas kitą karštai įsimylėjo." p. 26

"… negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!" p.  27  

  

"Jaunystėje ją privertė pasielgti protingai, o subrendusi ji išmoko fantazuoti – tai buvo visiškai normalu po tokios nenormalios pradžios." p.30

 "- Vargu ar yra bent vienas išvaizdos trūkumas, - pasakė Ana, - su kuriuo malonus elgesys nepadėtų apsiprasti.

 - Visiškai su tavim nesutinku, - atrėžė Elizabeta. – Malonus elgesys gali išryškinti gražius bruožus, bet negali pakeisti nepatrauklių." p. 34

"… kaip tūkstančiai kitų jaunų panelių, gyvenančios tik tam, kad būtų linksmos, laimingos ir sukiotųsi aukštuomenėje. Jų suknelės buvo nuostabios, veidukai gana gražūs, nuotaika puiki, manieros laisvos ir malonios; namuose jos jautėsi svarbios, svečiuose visiems patikdavo. Ana jas laikė laimingiausiomis būtybėmis iš visų pažįstamų."  p. 39

  

"Ponams Mazgrouvams, tėvui ir sūnui, labiausiai rūpėjo medžiojamieji paukščiai ir žvėrys, kuriuos jie saugojo ir šaudė; ir dar žirgai, šunys ir laikraščiai; o moterys dažniausiai galvodavo apie kasdienius namų ūkio reikalus, kaimynus, sukneles, šokius ir muziką." p. 41

" - Taip, Sofija, tikrai ketinu daug negalvodamas vesti. Bet kuri mergina nuo penkiolikos iki trisdešimties gali tikėtis, kad jai pasipiršiu. Dailus veidelis, šypsena, keli geri žodžiai apie laivyną, ir būsiu pakliuvęs į spąstus. Argi to nepakanka jūrininkui, ilgai nemačiusiam moterų, kurios gal būtų padariusios jį mielesnį?" p. 57

"Nėra jokių privalomų kūno apimties ir dvasinio skausmo didumo proporcijų. Griozdiška matrona turi tokią pat teisę sielvartauti kaip ir liekniausia pasaulio būtybė grakščiomis rankomis ar kojomis." p. 63

"Abi pusės stengiasi viena kitą pranokti nesavanaudiškumu ir svetingumu." p. 116

"Ji iš tikrųjų negalėjo įsivaizduoti malonesnio ir labiau gerbtino vyriškio. Jame derėjo viskas: guvus protas, tinkamos pažiūros, pasaulio pažinimas ir gera širdis. Jis labai brangino šeimos ryšius ir garbę, be jokios puikybės ar silpnadvasiškumo; buvo dosnus, kaip ir dera turtingam žmogui, bet savo turtais per daug nesigyrė; dėl visko, kas svarbu, apsispręsdavo pats, tačiau neignoruodavo ir bendros žmonių nuomonės ir nenusižengdavo prideramo elgesio taisyklėms. Buvo ramus, atidus, santūrus ir geranoris; niekad neprarasdavo savitvardos ir nesielgdavo savanaudiškai; be to, visada jautė, kad tikrai malonu ir gražu, ir labai vertino šeimyninio gyvenimo džiaugsmus, kurių paprastai nevertina pašėlę, vietoje nenustygstantys jaunuoliai." p.132

"Giminės ryšius visada verta išsaugoti ir visada verta ieškoti geros draugijos." p. 134

"Ponas Eliotas buvo protingas, taktiškas, elegantiškas, - bet neatviras. Ana nematė jokių jausmų proveržių, jis nė karto neužsiplieskė pykčiu ir nespinduliavo džiaugsmu dėl blogų ar gerų kitų žmonių poelgių. Tai, jos manymu, buvo didelis trūkumas. [..] Labiausiai vertino nuoširdumą, atvirumą ir įkarštį. Ją vis dar žavėjo dvasios šiluma ir entuziazmas. Ana jautė, kad daug nuoširdesni yra žmonės, kartais leptelintys šį bei tą ne vietoje, negu tie, kurie visada viską gerai apgalvoja, kuriems nė žodelis neišsprūsta be reikalo.

Ponas Eliotas kažkaip jau pernelyg maloniai elgėsi su visais." p. 145

"Kankinamai sunku būti mandagiai." p. 171

"Įprato laimę sieti su įtakingumu ir titulu, kurį paveldės." p. 186

"Padorumo ir tuštybės kova…" p. 197

"Tiesiog laikomės skirtingų nuomonių be jokių įrodymų." p. 211

 

"… gerai jį apžiūrėjęs dienos šviesoje, jis buvo sužavėtas ir sakė, kad gražesnė jo išvaizda visai neblogai atitinka aukštesnę jo padėtį; įvertinęs ne tik visa tai, bet ir gražiai skambančią pavardę, seras Volteris pagaliau paėmė plunksną ir maloningai įrašė šią santuoką į „Baronetų knygą“." p. 224