Įrodyk, kad esi žmogus!

Maša, arba Postfašizmas

Jaroslavas Melnikas. - Vilnius : Alma littera, 2013. - 245p. 

„Žmogus pirmąkart įgijo ramią sąžinę, nes jo laimė pagaliau liovėsi rėmusis kito žmogaus darbu.“ (p. 107)

 Knyga paties autoriaus apibūdinama kaip aštraus siužeto, šokiruojanti ir sukrečianti. O sukrečia joje tas faktas, jog visas ligšiolinis jūsų gyvenimas pateikiamas kaip melas. Priverčiama suabejoti: pradžioje – priverčiama ieškoti, siekti tiesos, vėliau – priverčiama suabejoti kas iš tiesų yra tiesa, ir galiausiai – ko verta tiesa. Ar ji verta tiek, kad pakiltumėte iš jaukaus guolio, patogaus gyvenimo, imtumėte keisti tai, prie ko esate įpratę, paliktumėte saugią, aprūpintą, įprastą aplinką, imtumėte abejoti ne tik jus supančiais žmonėmis, tačiau – suabejotumėt netgi savimi. Pateikiama mintis peržvelgti savo gyvenimui – ar imtis veiksmų keisti įprastą, bet patogų gyvenimą, nors jis jus jau ir „dusina“, ar pradėti „veltis“ į nežinią, neužtikrintumą, galimus pavojus ir sunkumus?  Ko imtis plintant žiniai,  jog tai, kad save suvokiate kaip žmogų, gali būti melas?!

Dviprasmiški jausmai. 

Ką veikti su tiesa?

Kas įrodys, kad tiesa yra tiesa?

Kas turi teisę paneigti mano gyvenimą? Mano tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo būdą, jų perduotas žinias, tradicijas?

Viena vertus – kas nori palikti jaukų, mielą, sotų, aprūpintą gyvenimą ir eiti ieškoti „tiesos“…

Kita vertus kaip pakeičiamas požiūris į įprastą gyvenimą, kai išaiškėja tokio gyvenimo kaina: viskas netiesa, viskas – apgaulė, o aš esu žmogėdra (tiesiogine prasme).

Dar kita pusė – kas yra tiesa: tai, kuom gyvenu, kuom buvau mokytas tėvų, ko mokau savo atžalas, kuom tikiu ir kuom proseneliai tikėjo, ar tai,  ką nori įrodyti keletas žmonių, kurių vyriausybė bijo, kuriuos ji uždaro, izoliuoja ar net sunaikina – kas savotiškai jau įrodo šios žmonių saujelės teisumą.  

„… realybė sudėtingesnė negu idėja.“ (p. 89) 

Be abejo sukrečia ir storų (ne apie kūno apimtis kalbama, o apie… gyvūnus, kurie vizualiai niekuo nesiskiria nuo manęs, tavęs, kaimyno, žmonos, vyro, tavo tėvo ir mamos…) gyvenimas šalia žmonių, bei žmogaus, įkėlimas į situaciją, kai pradedi abejoti kas yra kas. Gyvūnai, kurie yra ne tai, kad sutapatinami su žmonėmis, bet yra panašūs į žmones, ir, jei suteiktume sąlygas – jie ir elgtųsi kaip žmonės. Man atgrasi, nemaloni pati storų esmė. Storai buvo specialiai  išvesti  (beveik kaip šuniukų veislė), tam, kad žmonėms gyventi būtų patogiau… Kyla asociacija su žmonių laikomais augintiniais – daugiausia šuniukais, kurie juos rengia, bei elgiasi kaip su vaikiukais. Kad ir kaip bepažiūrėtume, manau, visur svarbu yra neperžengti ribų.

"Visais laikais žmonės gyveno eidami į kompromisus su savo vadinamąja „sąžine“, 

išsiugdydami tam tikrą kurtumo laipsnį, neleidžiantį išgirsti beprotiškų idealo riksmų. 

Žmonės skiriasi kompromiso ir kurtumo laipsniais, bet ne tuo, kad vieni gyvena be kompromisų ir „švariai“, o kiti „niekšiškai ir purvinai“. 

Gyventi be kompromisų – negalima. 

Be kompromisų galima tik mirti.“ (p. 112)

Nejaukiai skamba ir tai, kad jei prieš nužudydamas gyvūną maistui – ilgai melsiesi ir atgailausi dangui – tavo nuodėmė (visgi tai – žudymas) bus mažesnė, ar iš vis nebebus nuodėmė. Tai gal ir prieš nužudydamas, pakenkdamas artimui (t. y. tos pačios rasės nariui) – pasimelskime ir nebetūrėsime savo sąžinei priekaištų? O ir apskritai – meldimasis ir atgaila (ypač prieš padarant nusižengimą, nuodėmę) – nuodėmę  išperka? Kaip priversti sąžinę tylėti? Taip mąstant galime nebepastebėti kaip toli nueita moralės, žmogiškumo klausimais į visišką nehumaniškumą, kad atsidursime žmogėdrų kailyje to net nepastebėję… Kaip priversti sąžinę dirbti?

Beskaitant mintys pradeda kelti audras smegenyse – kas žmogų padaro ŽMOGUMI? Kartais iš tiesų galima nueiti toliau ir patirti šiurpą, taip susiraizgyti smegeninėje, jog minčių kamuolio nebepavyks išnarplioti…

Buvo mintis, kad knyga galėtų būti įrašyta prie privalomos literatūros mokykloje. Tačiau, manau, jog šis kūrinys – tik subrendusiam žmogui.  Iš vienos pusės – ar sukrės paauglį, ar sukrės taip, kaip autorius norėjo… Nes, kaip teigiama šioje knygoje: „Sąmonė – tai iš tiesų pragaras.“ (p.33) Kita vertus, blogiausias variantas, jei knyga bus priskirta tik fantastinei literatūrai, jei ji bus perskaityta ir… pamiršta.

„O ji eina ir šypsosi iš laimės. Nes neturi sąmonės, nesuvokia savo padėties. Ji nesikankina, jausdama pažeminimą, nieko nenutuokia apie savo likimą, kurį kažkas sudarkė, sulaužė. Vadinasi, fašistai buvo teisūs? Mums, žmonėms, gerai, nes esame išlaisvinti nuo juodo darbo ir galime priklausyti patys sau, plėtoti kultūrą. Ir storams gerai. Sunkiausia buvo sukurti žemesnę rasę, išvesti į žmogų panašią būtybę, nes ją reikėjo padaryti bemaž iš visaverčių žmonių. Kita vertus, iš ko gi dar tą veislę buvo galima išvesti? Juk ne iš beždžionių. Užtat dabar nė vienas žmogus žemėje negali sau priekaištauti dėl nežmoniško elgesio.“ (p.27)

„Kas per žmogiškas apsėdimas – sau prilyginti gyvūnus?“

„Kuo geriau pažinau storus, tuo labiau mane stebino jų… laimė. Sąmonė – tai iš tiesų pragaras.“ (p.33)

„Tačiau iš tiesų žmogus dirbo kitam žmogui, kuriam priklausė gamybos priemonės. Tai irgi vergovė, tik civilizuota.“ (p.39)

„Vergas – tai žmogus, nužemintas iki funkcijos.“ (p.40)

„Gyvulys negali būti vergas. Dėl to mūsų santvarka negali būti laikoma vergovine. Santvarka, kuri iš esmės remiasi gyvūnų darbu. Todėl tas faktas, kad  gyvūnai turi žmogišką pavidalą, negali ir neturi nieko klaidinti. Tai ne tas pat, kaip paversti žmogų gyvuliu – tai darydavo ikiistoriniai dvigubą moralę išpažįstantys žmonės nuo antikos vergvaldžių iki mūsų tiesioginių pirmtakų fašistų. „ (p.40)