2012 Knygų iššūkis

Iššūkis sudomino iškart, vos tik perskaičiau apie jį (http://asskaitau.blogspot.com/2011/11/2012m-knygu-issukis.html). Šaunuolė blogo autorė! Noras prisijungti buvo nuo pat pradžių, tačiau... Pasirodė – ne taip jau ir lengvai sudaromas sąrašiukas...

Sąrašai tokių knygų, kurias norisi skaityti, manau, kaupias, jei ne popieriuje ar bloguose (iki šiol J), tai bent jau mintyse, pas daugelį. Pradėjus rinktis „must read“ (man tai knygos, kurias „noriu-reikia-sąžinė jau graužia“) knygas ir priėjus iki 21-os į sąrašą įtraukti būtinai būtinai reikiamos, teko naudotis „rankiniu stabdžiu“ ir peržiūrėti dar ir dar ir dar kartelį, ir spręst, kuri knyga vėl bus palikta toliau nuo mano akių... (bet visgi tikiuosi, jog į tarpiukus tilps ir nepatekusios, ir tos, apie kurias dabar net negalvoju, ir tos, kurios dar tik „ateis“ iki skaityti trokštančių kvepiančios, patrauklios ir gundančios).

1.      Džeromas Devidas Selindžeris  „Rugiuose prie bedugnės“

Ėmiausi skaityt kokius keturis kartus ... taip ir nepabaigiau. Turiu net ir kompiuteryje -  vis vien neišgelbėjo... Kažkodėl noriu ne tik pradėt, bet ir baigt skaityt šią knygą. Net nežinau ko iš jos tikėtis. Bet – tikrai tai ta knyga, kurią pati sau prisižadu skaityt ir perskaityt.

2.      James Patterson „Siuzanos dienoraštis Nikolui“

Pasiskolinus šią knygą laikau saugiai lentynoje jau keletą metų, ir jau taip sąžinė ir gėda dėl jos graužia, kad net raustu....

3.      Anthony Burgess „Prisukamas apelsinas“

4.      Haruki Murakami  „Kafka pakrantėje“.

5.      Luke Rhinehart  „Kauliukų žmogus“.

Pradėjau ir nepabaigiau... Todėl, kad laiko ją laikyti paimtą iš bibliotekos neužteko (per  savaitę neįveikiau)L

6.      Ray Bradbury „Pienių vynas“

7.      Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“

Skaičiau tik vaikystėj, bet deja, nemanau, kad buvau jai pakankamai subrendus...

8.      Arundhati Roy „Mažmožių dievas“

9.      Joanne Harris „Šokoladas“

Nes nuo „Ledinukų batelių“ „lydžiausi“ iš malonumo skaityti.

10.  Jeremy Clarkson „Tik nestabdyk manęs!“

Gal kiek „vyriška“ knyga? Pasižiūrėsiu ar nesustabdys manęs vidury kelio J

11.  Munthe  „Knyga apie San Mikelę“

12.  Dorota Terakowska „Lėliukė“

Alternatyvai: 

13.  Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

14.   Zoe Ferraris „Liepsnojantis smėlis“


Sekmės ir malonių akimirkų su knygomis visiems prisijungusiems! O Iniciatorei - ypatingos kantrybės ir ačiū už paskatinimus :)

„Sutvarkyta“ 2012-ųjų kasdienybė arba: su šypsena iš virtuvės

Smulkutė besišypsanti šviesiaplaukė tamsiaakė.... Pleputė, geros nuotaikos nešiotoja ir užkrėtėja... Ir daug visokių kitų epitetų – pačių pačiausių – galima priskirti šiai kulinarei – autorei – rašytojai... Susitikimas knygyne, bei antrojo kalendoriaus pristatymas paliko malonius ir tik teigiamus įspūdžius.

Tiesiog šnekanti, be surepetuotų „pastraipų“, „įžangų“ ar skambių frazių... Berianti žodžius lyg prieskonius į sriubą. Tyliai, ramiai pasakojanti lyg susirinkusiems pažįstamiems. Ar pažįstu Beata? Ne. Bet ir – taip, aš ją žinau: iš knygų, iš televizijos laidų, dar atsimenu iš anksčiau, kai televizijoje „vaidendavosi“ (gerąja prasme)... Ir džiaugiuosi, kad nedingo, kad vėl atsirado; kad yra kupina energijos daryti, veikti, gaminti ir savo patirtį ir patyrimus virtuvėje, beigi – gyvenime, žavingai perduoti kitiems.

Jos nuoširdumas – tiesiog pakeri. Kartais bepasakojant ji nutyla, lyg gaudydama kokią mintį ar prisiminimą, o gal kokią „fix“ „idėją“ netikėtai užklupusią, stengiasi „nepaleisti vėjais“...

Tarp į susitikimą atskubėjusiųjų klausinėtojų nebuvo daug ir nebuvo labai aktyvių. Tačiau paklausta Beata dažniausiai atsakė „tiesiai – per aplinkui“, bet klausimo esmės nepamiršdavo – atsakymas būdavo paslėptas lyg puraus keksiuko vidurėlyje – pačiam skonio receptorių sudirginimui; šiuo atveju – smalsumui patenkinti tekdavo palaukt „įžanginių“ istorijų.

Beatos patiekalų pateikimas atspindi jos prigimtį: ji negali atskleisti recepto nepagrąžindama jo savais „gyvenimiškais“ „receptais“... Kiekvienam jos patiekalui svorį ir vertę suteikia jo atsiradimo, gimimo, ragavimo aplinkybės, jo tinkamumo vartoti ar dovanoti nusakymas gražiomis preliudijomis.

Nesulaukusi kitų metų jau išžiūrinėjau, ištyrinėjau, pastabomis bent kiek pamarginau naująjį kalendorių... Neišvėriau tiesiog laukti sausio.... O štai dar tolimojo 2012-ųjų gruodžio neįprastasis tortas jau mintyse ant šiųmetinio Kalėdų stalo...

Ir netik receptų saviems pietums radau, bet ir Beatos „„skanaus“ gyvenimo perliukais“ pasimaloninau kelis savo vakarus. Ir ateičiai jų savo mintyse „prismaigsčiau“ J

„Bekeliaujant“ per dar neatėjusių metų mėnesius, sužinojau kur slypi Beatos laimė: visai ne saldainiuose ir ne gėlių puokštėse! Bei kad „niekas taip gerai neveikia sielos ir nesugrąžina vidinės ramybės, kaip sutvarkytos spintos ir išplautos grindys“ – pirmyn su šypsena „kuoptis“ ir tvarkyti sielos „reikalų“ J  Ar pomidorai verti pagarbos? Yra kai kas, specialiai sukurtas, jiems pagerbti! Jei ketinate imtis kokios seniai išsvajotos naujos veiklos – prisijunkite prie Beatos ir veikime kartu rugsėjį – juk kartu pradėjus ir einasi smagiau, ir kliūtys įveikiamos lengviau.... Be to, Beatos kalendorius turi ir pasiūlymų kuom išvaryti nekviestai užklupusį liūdesį lapkritį, bei ką daryti, kad gyvenimas iš karto pagerėtų. O jei turit „slaptą“ svajonę patekti pas Beatą į svečius ar būti pakviesti pietums – greičiausiai to tikėtis galite spalį! Štai jums ir metų prognozė J

Aš, nepažinusi vyrų / Jacqualine Harpman

Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.

Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."

Nemalonusis žmonių koliažas: Nematomi monstrai / Chuck Palahniuk

Sunki, slegianti, ap(pa)kvaišusi, šokiruojanti, nuodėminga, chaotiška, apsirijusi vaistais bei atsiduodanti degėsiais knyga išverčia nematomus monstrus tiesiai prieš skaitytoją ant skaitomų puslapių. Pasiteisina perspėjimas, jog pasakojimas šokinės, nuoseklumą teks „gaudyti“ ir rankiotis pačiam skaitytojui. Gal reiktų dar ir perspėjimo dėl galimo šalutinio knygos poveikio smegenims, mintims, požiūriui ar šiaip – perspėjimo jautrių minčių skaitytojams... Tiesiog – išankstinio paruošimo galimam šokui suvokus savuosius slepiamus monstrus, ar „mandagiai“, „patogiai“ nepastebimus šalia esančiuosius...

Baisios, nemalonios ir bjaurios žaizdos čia pateikiamos su pasimėgavimu, pasididžiavimu skaitytojui. Ir nors pagrindinio „veikėjo“ dalią čia demonstruoja subjaurotas, negyjantis ir galiausiai - negydomas veidas, žaizdos čia ne vien išorinės. „Kai nerandame, ko nekęsti, imame nekęsti savęs.“

Kai turime viską, ko norėjome ir netgi dar daugiau – pradedame išsidirbinėti sugalvodami vis drastiškesnių gyvenimo patirčių; su pasimėgavimu imame žaisti žmogiškosiomis galimybėmis, bandome save mazochistų kailyje. „Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar su­sitvarkysiu. Troškau išsprogdinti savo komforto ribas.“ Tik kad sprogdinamės iš vidaus: sprogdiname savo fizinį kūną, siekdami, kad sprogimo banga pasiektų ir sudrebintų sielos pamatus.

Aš turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje... Ledinukų bateliai / Joanne Harris

Su malonumu perskaityta knyga. Ir ne tik. Tai lyg dovanėlė Kalėdų proga. Nors  Kalėdos šiuo atveju  aplankė mane gerokai anksčiau – saulei šildant apglėbus mielą knygą pajūry... Jausmas „turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje“ atitiko mano jausmus beverčiant ledinukų batelių puslapius. Tiesiog įsimylėjau aprašomą šokolado krautuvėlę... Ir iki šiol ieškau ir svajoju apie tokią savo mieste.

Miela knyga, nors fantastika, burtai, užkalbėjimai ar kerai nekelia susižavėjimo... Pati autorė, kalbėdama apie šią knygą, teigia, jog tai  - ne magija, o  nepaprastas užuojautos ir gerumo jausmas, dalykas žmonėse, kurį mes vadiname žavumu. Ir vis dėl to visuose knygos puslapiuose esančiai magijai yra "racionalus" paaiškinimas: „tai magija, jei norite, kad ji būtų. Jei ne - jūsų pasirinkimas.“

Nors turinys ir knygoje besiblaškanti ir ieškanti tinkamos progos pasirodyti paslaptis, nesukėlė „širdy bangų“, bet knyga, matyt, tikrai pakerėjo/apžavėjo raudonais lediniais bateliais, išreiškiančiais veikėjų charakterius, bei nuostabiu, mintis „kutenančiu“ šokolado kvapu.

Kalbėdama apie „Šokolado“ tęsinį „Ledinukų batelius“ (kurie originalo kalba skamba „Lollipop Shoes“), autorė pasidalina „paslaptimi“, jog Šokoladas buvo pieniškas, tuo tarpu Ledinukų bateliai – net 70-ies procentų!

Neskaičiau Šokolado. Ir nemačiau... Neskaičiau „išdalinto“ apelsino... Ir nežinau ar noriu... ar verta... Iš vienos pusės – gero nebūna per daug, iš kitos – bijau sugadinti ant liežuvio galo užsilikusių saldžių knygos prisiminimų... Dar kiek luktersiu. Gal – Kalėdų, kai šalčio sukandžioti pirštai norės apsikabinti karšto šokolado puodelį, kad širdyje apsigyventų šiluma... O prie vieno malonumo – karšto šokolado (ar šio saldžiai karčiojo gėrio bet kokiame pavidale) puikiai įsilies (lyg grietinėlė) ir kitas – skaitymo malonumas... Tikiuosi ir laukiu... Ir jau dabar taip norisi šilumos, gautos visais įmanomais būdais.

Mintys:

Kortų namelis, taip kruopščiai statytas, subyrėjo nuo vieno vienintelio žodžio. 

...ji įsipila dar punšo, ir gvazdikėliai kvepia taip, kad pasijunti palaidotas gyvas, ir skonis – it ankštinių pipirų, uždarytų ugnimi... 

Kaina už širdies troškimus yra tavo širdis. Gyvenimas už gyvenimą. 

Vis negaliu atsistebėti, kaip tokios smulkmenos gali šitaip žeisti širdį: pamirštas bučinys, išmestas žaislas, nebenorima pasaka, susierzinimas veidelyje, kur kadaise spindėjo šypsena.... 

... jei pragare nėra piktesnės raganos nei paniekinta moteris, tai žemėje nėra baisesnio žmogaus už apgautą raganą. 

... gera prisipažinti pačiai, kad kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma vertinti protu; kad meilės nepasirinksi; kad kartais negali pasislėpti nuo vėjo...

Vaikai – tai peiliai. Jie to nenori, bet pjauna. 

    

Štai kas blogiau už viską – niekas. Nėra prasmės; nėra idėjos; nėra demonų; nėra dievų. Mes mirštam ir po to nėra nieko. Visiškai nieko.