..niekas negali padėti jaustis geriau,
jei to gėrio nėra tavyje...
Savotiška knyga apie tai, kai nesulauki jausmų, kuriuos tūrėtum jausti:
„Jokio skausmo: jaučiuosi kaip žmogus, nukritęs nuo stogo, kuris iškart pakyla ir čiupinėjasi visą kūną, netikėdamas, kad nesusižalojo.“
43-ejų sėkmės globojamas romietis, auginantis 11-kos dukrą, netikėtai tampa našliu. Prieš pat tą dieną, kai su ilgamete mylimąją turėjo oficialiai sukurti santuoką. Netekties skausmą priima stoiškai, ramiai, tuo ne tik aplinkiniams, bet netgi ir sau keldamas nerimą. Beje – do duktė, likusi našlaite, taip pat reaguoja ramiai – jokių isterijų, ašarų, nerimo – galgi kopijuoja tėvo išgyvenimų būdą. Tačiau ramaus chaoso veikėjas vis laukia kada tos „įprastosios“ reakcijos į tokią situaciją prasiverš numanomu būdu.
Kadangi „chaosas“ yra tarpas tarp dangaus ir žemės, labai galima „pritempti“ pagrindinių veikėjų būseną prie tarpo tarp jausmų, kurie niekaip neužplūsta, bet kurių labai tikiesi, ir net – lauki. Ir esi lyg vis dar įprastame gyvenime, nors aplinkybės ir pasikeitusios... Ir jautiesi gyvenąs tą patį gyvenimą, tačiau pakitusiomis aplinkybėmis, kurių dėka pakito ir tavo vertybės. Tai lyg beformė tuščia erdvė, gaubiama nematomo oro ir tamsaus rūko, iš kurio tikiesi, susikurti gyvenimą.
Kad buitis, kasdienybė, įprastas gyvenimas teikia pasitikėjimą ir ramumą gyvenime, suvoki tik jo netekęs. Ir kad chaosas gali teikti pasitenkinimą pastovumu, suvoki tik tada, kai esi staiga ir netikėtai išplėšiamas iš savo susikurtų per metus įpročių.
Žmonės yra sudarę tarytum normas kokiu gyvenimo atveju, kokioje situacijoje kaip turime jaustis, ką išgyventi, kaip elgtis. Ir kai žmogus, netekęs mylimosios, žmonos, mamos nesijaučia visiškai palaužtas, kai jis sugeba „valdyti situaciją“, dirbti, gyventi toliau, kai jis nelieja ašarų, nerodo kitiems savo skausmo, kančios, kai įprasta vaga „teka per gyvenimą“, aplinkiniai tuo niekaip negali patikėti, bei negali tokios būsenos suprasti. Ir tada natūraliai iš dvasinės savijautos kyla klausimas: „Ar privalau kentėti, kad jums būtų ramiau?“. Ir kiek reikia turėt jėgų kiekvieną dieną, žmonėms, su kuriais netgi nesi daug anksčiau bendravęs, su kuriais nesijauti artimas, arba su kuriais sieja tik dalykiniai santykiai, kartoti, jog „aš gerai jaučiuosi. Tik pakeičiau prioritetus“.
Ir kaip pats žmogus, kuriam, pagal visų aplinkinių bendrai priimtą susitarimą, turėtum kentėti, nustemba, kai staiga „visi keistai palieka ramybėje.“ O juk jau buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad kasdien sulauks žmogaus, kuris, lyg ir atėjo atsargiai pasiteirauti kaip jis jaučiasi, kaip susitaiko su našlystės „statusu“, o iš tiesų atėjęs išlieti savas bėdas, savus skausmus, atėjęs pas žmogų, kuris, žino, jog išklausys, nesmerks, ir kuriam bus galima „suverst savas bėdas“, su kuriuo pasišnekučiuos, nors daugiausia tai bus atėjusiojo monologas:
„...jie šnekučiuojasi: tas, kuris atėjo, pradeda iš tolo, palaipsniui plėtodamas pokalbio temą, kad pagaliau išvemtų ant kito, to, kuris visą laiką čia, savo nerimą, savo skausmą ir baimę.“
Staiga pasijutęs „vienišas“ – ar tiksliau – paliktas vienas pats sau su savo jausmais (esančiais ir neesančiais, nors tūrėtų pagal visuomenę – jaustis kitaip), susivokia, jog „... ši vieta liovėsi būti pasaulio tašku, kur reikia išlieti skausmą“, ir tas palikimas „ramybėje“ suteikia galimybę pagaliau atsipalaiduoti, prasiblaškyti, įdėmiai stebėti aplinką ir netgi nuobodžiauti („tremtis turi savo tuščių valandų“).
Ramiajame chaose daiktai vadinami savais vardais. T. y. nėra gražių, literatūrinių apvalkalų, drabužių; skaitantysis nėra apsaugotas nuo vadinamųjų nešvankiais, terminų... Tiesa yra tokia, jog „mes esame įvykiai, laukiantys, kol atsitiksime...“ ir nėra jokių aplinkkelių į „jaukesnę“ ar priimtinesnę literatūrinę kalbą... O ir tiesa, kurią skelbi ir rodai kitiems, pasirodo yra visai neteisinga; apsauga, dėmesys, kuriuo sieki savo artimui suteikti ramybę ar galimybę bet kada išlieti susikaupusius jausmus, yra nereikalingas ir net žalingas, verčiantis dar labiau tyliai kentėti...
Gerai, kad vaikai kai kada sugeba atverti suaugusiems akis...
Kelios citatos:
Tie, kurie suvokia esantys šikniai sekundę po to, kai pasirodė esantys šikniai, yra dar didesni šikniai. [...] O didžiausi šikniai yra tie, kurie atsiprašę dar bando juokauti.
Netiesa, kad paslaptis gimdo paslaptį, tai tik romantinės nesąmonės. Paslaptis gimdo logines išvadas
O juk kartais reikia tik plojimų, kad grįžtum namo romus, sumaišties ir ramybės pritvinkusia širdimi.
