Jei būtų įmanoma mintimis sustabdyti širdį...

Paslaptingoji moteris

Anna Ekberg (iš tiesų po šiuo slapyvardžiu slepiasi du garsūs Danijos rašytojai Anders Ronnow Klarlund ir Jacob Weinreich)

Alma littera, Vilnius / 2017

Iš pradžių tai buvo lengvas meilės romanas. Neįpareigojantis, apsuptas vandenyno bangų, nedidukės kavinės ryto kvapų, dviejų žmonių ramios meilės... Tokia idilė tęsiasi kokius 60 knygos puslapių. O toliau... Kuo toliau – tuo baisiau. Iš pradžių galvoji, kad panirimas į užmarštį yra baisu, kad sunku, neįprasta gyventi neatsimenant kas esi, kai nepažįsti nei savo sutuoktinio, nei vaikų. Bet pasirodo, kad knygos autorių fantazijai tai dar buvo tik įsibėgėjimas. Toliau seka dar kraupesnė žinia pagrindinei herojei, kuriai net prie savo tikrojo vardo reikia pratintis: jos šeima pažymėta kraujomaiša!

Ir tai – dar ne viskas. ...

Šio trilerio skaitymas lyg nirimas gelmėn – pradžioj malonu, smalsu, vėliau tamsu ir vis baugiau, o dar toliau – begalvoji kiek dar tamsybėse slypi baisybių ir kaip pasiekus dugną saugiai išnirt paviršiun nepritrūkus oro....

Šis trileris priverčia knaisiotis po svetimų žmonių smegenis. Kokios baisybės jose dar gali slėptis?

P.S. nerekomenduočiau skaityti dailininkams.....

Tikrovę reikia dozuoti mažutėmis porcijėlėmis ir kąsneliais. p. 70

Kaip keista. Apie tai, ką puikiai prisimena, pasakoti negalima. O apie tai, ko visai nepamena, jie kalbasi ištisai. [...] Vien tik tai, ką ji užmiršo. p. 115

Vis tiek ji beveik visą laiką miega. Miega? Ne, ji būdrauja, panirusi į save pačią. Jei būtų įmanoma mintimis sustabdyti širdį, jau būtų sustabdžiusi. p. 221

Helenė nustebusi nutyla. Iš kur tokie žodžiai? Negi ji čia pat viską išgalvoja? O gal tie prisiminimai tikri? Velnias žino. Dabar jai svarbiausia tik tai, kad jos gražieji, jos nekalti vaikeliai – kraujomaišos aukos. Kad santuoka, meilė, intymus gyvenimas – visa paremta apgaule, apgaubta paslaptimi. p. 223

Na, bet yra kaip yra. Kaip bus, taip, štai šitaip ir dirbu. Daugelis mano, kad viską kruopščiai susiplanuoju. Tikra tiesa, man patinka valdyti padėtį. Bet valdymas labiausiai pasireiškia tada, kai viską paleidi. Kai pasitenkini tuo, ką turi. p. 349

Keista, kad tas gyvenimas, kurį ji gyveno, kai nieko neprisiminė, ir buvo pats tikriausias. p. 382

"... gyvenimas per trumpas,

 kad lauktum tik saulėtų dienų..."

Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus 

Anželika Liauškaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2017]. - 173, [3] p.

 Nuostabi, žavi, jautri, nepakartojamo ramumo ir jaukumo knyga. Graži nuo pat pirmojo potyrio – nuo amerikiečių iliustratorės Jessicos Durrant kurto viršelio. Laiškuose besiliejantys sakiniai itin jausmingi, kerintys nekantriu nuoširdumu.

Nuoširdžiai tikiu, jog kiekviena knyga turi „savo“ laiką – tinkamu metu perskaityta, ji gali prikelti iš savotiško minčių, gyvenimo letargo; iš užburto niurnėjimo, nepasitenkinimo viskuo (savimi t.p.) rato; iš nepailstamo laukimo – jau rytoj, jau tuoj tuoj – tai tikrai pradėsiu gyventi; trūksta tik lašelio, tik to/ano ir jau tikrai pasieksiu savo laimės kupiną gyvenimą, o gal tiksliau – sielos būseną... ; gali sukelti ne tik minčių lietų, bet ir audrą – tokią, kuri švelniai, bet primygtinai primena, pastūmėja susiimti ir pamatyti – juk gyvenu nuostabų gyvenimą, juk esu tokia vienintelė ir todėl nepakartojama, ir mano gyvenimas nepakartojamas, nuostabus. Juk gyvenu dabar. Tereikia perrikiuoti mintis teisinga „kelio puse“.

„Tu nekopijuoji svetimų gyvenimų, tau nereikia svetimo džiaugsmo – tu pati kuri savo laimę.“ (p. 7)

Juk tikrai – kartais sunku susitaikyti su mintimi – jog pačios kuriame savo laimę, savo gyvenimą. Juk kiekvienoj iš mūsų gyvena mūza, tik reikia suteikti jai erdvės skleistis.

Knygoje sutelpa visos moterys: aistringoji ir intelektualioji, akiplėša ir kuklioji, nenustygstanti keliautoja ir namų siela. Svarbiausia – kad visos jaustų savo moteriškumą – sielos būseną, o ne išorę.

Laiškų forma parašytoje knygoje – pilna asmeniškumo, bet tokio neįkyraus, ramaus, nors ir aistringo. Kartais perskaičius sakinį kūną užlieja šiurpuliukai – nes tikrai – kažkur giliai viduj jaučiu tai, apie ką taip gražiai rašo, tačiau paslėpiau per giliai, bei nemoku taip gražiai perteikti net sau pačiai. Sakiniai tarsi pakylėti, tarsi lengva euforijos forma parašyti. Beskaitant imi jausti harmoniją su savimi, su savo mintimis, jausmais, su savo vidumi.

Knygos vidurys man pasirodė kiek atitrūkęs nuo bendro knygos stiliaus, lyg „pridurtas“. Jaučiausi kiek pasimetusi ir nusivylusi. (Išduota?) Gal per emocingai sureagavau, nes jaučiausi iki tol beskraidanti savo pačios mintyse, kurios taip nuostabiai liejosi knygos puslapiuose. Tačiau po kelių laiškų, knyga vėl „sugrįžo“ į savo formą ir vėl lepinausi jos nepakartojama minčių tėkme.
O dabar – einu į pasimatymą... su savimi. Taip, kaip kvietė autorė Anželika Liauškaitė. Kada nors, tikiuosi, eisiu į pasimatymą ir su ja. Tyliai, ramiai, tarp knygos eilučių, prie garuojančios kavos puodelio, aistringų minčių apsupty...

 "Jei viena metų dieną galėčiau sukurti pati, ar ta diena būtų verta viso gyvenimo laukimo?" 

 

Vėlinės 

 A. Mickevičius  [vertė Justinas Marcinkevičius]

„Kas gi bus čia, kas gi bus čia

Naktį tamsią, naktį rūsčią?“

.... kai kiekvienais metais lankome artimųjų kapus, kuriems uždegame žvakelę, kuriuos prisimenam ir ilgimės....

... kai širdy nerimastingai klausiam:

 „Ko gi reikia tau, vėlele,

Kad dangun atrastum kelią?

Gal karštų maldų prašai?

Gal padės tau skanumynai,

Duona, vaisiai, saldumynai,

Pieno bent keli lašai?

Ko gi reikia tau, vėlele,

Kad dangun atrastum kelią?“

... kai jaučiamės lyg:

„Einu, kur neša kojos.

Pats nežinau, iš kur – iš pragaro ar rojaus.“

O ko nevalia daryti, kad išvengtume nelaimės, kas neragaus dangaus saldybių, ką priimti į draugus – „dar geriau nei su jausmais žmogus“, kada mergina išsikasa sau kapą, bei kodėl vėlų vakarą koplyčioje susirinkusieji uždangsto langus, kokius perspėjimus perduos „lengvosios“ ir „sunkiosios“  vėlės, sužinosite perskaitę A. Mickevičiaus poemą „Vėlinės“.

Ištrauka: 

http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Adomas_Mickevi%C4%8Dius._V%C4%97lin%C4%97s.LG4802.pdf