Nors knyga turėjo padėti pamilti cirką, deja, tik pagilino jo nemėgimą... Nepatinka cirkas, nepatinka jo šurmulys, jo keliamos tariamos linksmybės, nepatinka dryžuotos palapinės, per garsiai grojančios karuselės, galvą svaiginantis chaosas, siūlomi skanėstai, išsišiepę linksminantys lankytojus, bet patys visiškai nepatiriantys linksmumo klounai, nepatinka juntamas gyvūnų kvapas ir ore sklandantis jų liūdesys sumišęs su baime, o gal ir neapykanta.... Vaikystėje teko lankytis tik kartą... Nežinau kodėl, bet ne tik kad nesužavėjo, bet tiesiog tai buvo vieta, kur jau net vaikas būdama žinojau, jog grįžti nenorėsiu. Ir negaliu pasakyt kas būtent taip nepatiko... Cirkas man kelia chaoso, nerimo ir baimės jausmus... Tiesiog – tai ne „mano“ vieta... Knyga ne tiek apie cirką, įspūdinguosius jo šou dalies milžiniškas audros debesų spalvos pabaisas – dramblius, bet apie savotišką gyvenimo patirtį, matuojamą plieninių bėgių sijomis, apie neišvengiamą, nepalenkiamą ir neperkalbamą senatvę. Apie apleidžiančias jėgas, apie lėtėjančio proto ir silpstančio kūno kovą su nugyvento gyvenimo prisiminimais. Apie, berods amžinas, sielvartą keliančias mintis, kurios net senatvinei užmarščiai nepavaldžios. Apie tyrus, bet sumišusius ir nepažįstamus jausmus moteriai. Meilę gyvūnui, kuris savo emocijas perteikia ilgomis blakstienomis ir milžiniškomis ausimis ir, kuris likimo išdaigos dėka, supranta tavo gimtąją kalbą. Apie nesuvokiamą gyvenimo lemties neteisybę, kurią privalai besąlygiškai priimti. Apie sukurtą šeimą, kurią tvirtai laikai mirksinčių atminties blyksniais kertelėje ir suvokimą, jog savo vaikams senatvėje tapai pareiga.
Dryžuotos palapinės viduje vykstantis spektaklis, kuris tik dar labiau audrina prisiminimus – dabartinis tavo tikslas, kurio siekimą skaičiuoji mažais, tačiau milžiniškų jėgų iš senatve apimto kūno reikalaujančiais vaikštynės žingsniukais. Ir milžiniškas pasididžiavimas savimi apima, kai ne tik pasiekei tikslą, bet dar gavai ir „desertą“ – radai žmogų, kuriam tavo vulkanu besiliejančios mintys apie sukauptą patirtį kelia smalsumo bei nuostabos emocijas... Kai suvoki, jog likusiai gyvenimo kelio atkarpai įveikti nekliudys nei pavargęs kūnas, nei sutrūkinėjęs protas. Kai supranti, kad savo gyvenimo spektaklio pabaigoje esi laimingas, nes jis toks, kokį pats sau surežisavai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...