Asmeninė mitologija: širšės,
Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…
Širšių fabrikas / Iain
Banks. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - 220p.
Knyga, kurią skaityti yra kraupu.
Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų
pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale.
Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip
pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius
žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.
Savo gyvenimą ir jo ritualus,
labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai,
kad jis nužudė vieną, vėliau – antrą, tada – dar vieną žmogų, jis pasako
tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši „veikla“ – tik dėl visuotinės
(lyčių) „lygybės“. Visa šio berniuko šeima turi savų „įpročių“: vienas –
deginti šunis, kitas – mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias – mintinai
žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus… Tiesiog – „įprasta“
šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir
nelegaliai – jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir
niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje
vietoje „užklius“ mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir
atveda į jo gyvenimo paslaptį…
Prievartai, gyvybės atėmimui,
silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų padegimams, žudymams, kankinimas ar yra koks nors
pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo
pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų
paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau – manęs
tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik – taip, gyvenimas po
tokių „staigmenų“, naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas
man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa
nepakaltinamas (nejaugi?) … Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos
skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui… Na, o gal tiesiog
– priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek…
Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo
atskleista, bet dėl grožio – drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis
žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas, vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.
Fabrike aukotos mintys:
Išmokau gyventi be kitų
žmonių draugijos, taigi man nei šilta, nei šalta dėl jų kalbų.
Esu per storas. Tai nėra
taip jau blogai ir tai ne mano kaltė, bet vis vien aš neatrodau taip, kaip
norėčiau atrodyti. Rubuilis. Stiprus ir geros formos, bet vis tiek pernelyg
apkūnus. Noriu būti niūrus ir grėsmingas. Taip ir turėčiau atrodyti, jei man
nebūtų nutikęs tas mažas nemalonumas. Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum,
kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga.
Neskaičiuojant tų
žmonių, kuriuos aš nužudžiau (visi jie buvo maždaug to paties amžiaus kaip ir
aš, kada tai įvyko), galiu paminėti bent tris mūsų šeimos narius, kurie
neįprastu būdu nukeliavo pas tą, ką įsivaizdavo esant savo kūrėju.
Mirtis visada jaudina,
visada priverčia tave suvokti, kad esi gyvas ir koks esi pažeidžiamas, tik lig
šiolei dar lydymas sėkmės. Bet kieno nors iš tavo artimųjų mirtis yra puikus
pasiteisinimas, leidžiąs tau kurį laiką pašėlioti ir daryti tai, kad kitais atvejais
būtų neleistina. Kokia palaima elgtis iš ties šlykščiai ir vis tiek būti
gaubiamam visuomenės simpatijos!
