J. Picoult knygos sudomina, įtraukia, neleidžia ramiai miegoti, dirgina mintis, tačiau – giliai širdyje leidžia atsikvėpti, kad nesu asmeniškai toje situacijoje, kad galiu būti dėkinga likimui, jog tai matau tik iš skaitytojo pusės (neapleidžia sąžinės graužatis dėl tokių minčių, tačiau, taip yra...) Ir nepaisant visų šios autorės knygų populiarumo, sudominimo – aš jų nesiryžčiau pirkti. Įskaitant tai, kad paprastai knygas perku kaip dovaną kitiems, - labai abejoju, ar išdrįsčiau ją dovanoti kitam žmogui. Paskolinti paskaityti – taip, bet – ne dovanoti. Gal todėl, kad abejoju ar galėčiau kurią nors J. Picoult knygą skaityti antrą kartą... Suprantu, kad gal žmonėms, esantiems, papuolusiems į vieną iš aprašomų situacijų, gal kartais ir būtų vertinga paskaityti šios autorės knygas, kad pagelbėti sau vien jau ta mintim, kad yra daugiau panašių žmonių, kuriems taip pat sunku susitaikyti, susitvardyti ir apskritai – išgyventi.... Kad gal rastų bendraminčių, rastų idėjų kaip išsivaduoti iš sudėtingos situacijos, ar – rastų paguodą... Tačiau visgi, vis vien manau, jog nedrįsčiau jų pirkti, o tuo labiau – dovanoti...
Kaip ir visos šios autorės knygos – skaudžios, sunkios ir daugumai neįprastos socialinės tematikos, knyga „Namų taisyklės“ – tokia pati. Kartais pagalvoju iš kur ji tiek randa idėjų savo knygoms. Ir kaip ji pati ištveria visas tas beprotiškai sunkias, sudėtingas situacijas?
Nepasakyčiau, jog pastaroji knyga buvo labai stipri. Situacija ypatinga, paliečiamos kelios temos, įpintos į pagrindinės rėmus. Knygos struktūra – jau įprasta šiai autorei: tą pačią situaciją savo lūpomis atskleidžia skirtingi veikėjai. Ir tai, manau, labai naudinga – tiesiog į aplinką, veiksmus, poelgius ir pan. pažvelgti kito akimis. Čia tam, kad neskubėtume teisti, smerkti ar apskritai spręsti apie kitą asmenį. Šioje knygoje labai aiškiai tai perteikiam kai fiziškas autisto vaiko įniršio raminimas kitiems atrodo jo žalojimas, ir kai aplinkiniai, tie – „geriau viską žinantys, išmanantys“ – puola vaiko gelbėti įskųsdami policijai motiną engėją. Žinoma, yra ir kita šios situacijos pusė – jei aplinkiniai visai nereaguotų – ar tai būtų todėl, kad jiems nesvarbu, kad „jų tai neliečia“? Situacijos, kai nori padėti, bet nesi užtikrintas už žinomų pagalbos būdų teisingumą, bei jų veiksmingumą.
