Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti per daug realybės

Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti 

per daug realybės.

Nekaltas kraujas (Byla Nr. 007) / P.D. James
Vilnius : Alma littera, 2003. - 348p.

„Nekaltas kraujas“ - psichologinis detektyvinis romanas. Man pasirodė - toks lengvas ir lėtas. Ir jei imčiau kaip pagrindą, kad tai - detektyvas, tai toks nekaltas; o štai kraujas, giminės ryšio prasme - štai jis tikrai kaltas.

Kelios linijos susipina į vieną, kur visi šalutiniai keliai susikerta nepatogioje ir nejaukioje sankryžoje. Puslapiuose lyg netyčia, lyg tarp kitko pateikiamos paslaptys, apibūdinamos kaip "nereikalingos naujienos". Nenagrinėjant, be pompastikos, tyliai, ramiai… O jų - ne viena. 
"Ji nepridūrė: „Ravenoje mudu sugulėme“. Įdomu, kaip jis būtų žiūrėjęs, ką būtų sakęs, jei į jo pasitikėjimą būtų atsakiusi šiomis nereikalingomis naujienomis. Ką gi iš tikrųjų galėjo reikšti toji švelni, meili, nuostabiai natūrali sueitis? Patenkintas smalsumas, sėkmingai išlaikytas egzaminas, ceremoningai nuo kelio pašalinta kliūtis, kad juodu vėl galėtų vaidinti tėvą ir dukterį, susijaudinimas dėl incesto, legalaus ir neužkraunančio kaltės naštos, didesnės už tą, kuri juos jau slėgė". (p.347)

Filipa Palfri - įvaikinta. Jos gyvenimas įtėvių šeimoje man neatrodė laime apgaubtas. Jau nuo pat romano pradžios pateikiama, jog mergaitei suteikiamas tik išorinis dėmesys, t.y. išsilavinimas, puikus gyvenamas būstas, o jausmai, meilė - tik nereikalingas balastas, kurio ir buvo atsisakyta. Auginama šaltai emocijų prasme, mergaitė tampa lyg užsigrūdinusi visoms ją ketinančioms aplankyti negandoms:
„Ištvėrusi pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus, pakels ir tai. Ir galų gale, ji nori tapti rašytoja. Kažkas yra pasakęs, kad menininkas nuo pat gimimo turi be perstojo kentėti ir nepalūžti. Ji nepalūš. Kiti palūš, bet ne ji. Šią atšiaurią širdį patikimiau už spygliuotą vielą visada saugos kūnas ir skarmalai.“ (p.312)

Filipa sužino apie savo tikrąją mamą ir nusprendžia ją pažinti geriau. Puikiausia proga pažinčiai - kartu pagyventi kai tik jos mama bus paleista iš kalėjimo. Už nužudymą. Jaunos mergaitės nužudymą. Nužudytos tam, kad tai vargšelei nereiktų skųstis savo sugadintu, išniekintu gyvenimu, nes jos vyras, kuris kalėjime mirė, ją išprievartavo.
„ - Jis nenorėjo jos skriausti.
- Tikrai? Tai ko jis norėjo?
- Pasišnekėti, gal. Pabučiuoti. Pamyluoti. Aš nežinau. Bet jis tikrai neketino jos išprievartauti. Jis buvo švelnus, drovus, silpnas. Manau, kad kaip tik todėl jį traukė vaikai. Maniau, kad būdama stipri galiu jam padėti. Bet jis nenorėjo jėgos. Jis neįstengė jos nugalėti. Jį traukė vaikiškumas, pažeidžiamumas. Žinai, jis nesukėlė jai skausmo, fizinio skausmo. Techniškai tai buvo išprievartavimas, bet jis nebuvo žiaurus. Manau, kad jei nebūčiau jos nužudžiusi, ji ir jos tėvai vėliau būtų galėję priekaištauti, kad jos sugriovė jau gyvenimą, kaltinti jį dėl to, kad ji negalės būti laiminga ištekėjusi. […] Nepalikau jai gyvenimo, kuris būtų buvęs sugadintas. Aš jam neatleidžiu, bet tu neturėtum įsivaizduoti visko blogiau, negu buvo iš tikrųjų.“ (p. 95-96)

"-Tu supranti, ką aš padariau ir kodėl buvai įvaikinta?
-Nesuprantu, bet žinau. Mano tėvas išprievartavo mergaitę, o tu ją nužudei." (p.90)

Tačiau dukrai tai ne kliūtis ieškoti savęs susipažįstant, susidraugaujant su savo tikrąją, biologine mama, bei iš naujo sukuriant tarpusavio santykius.
„Jos jausmai svyravo tarp susijaudinimo ir supratimo. Tai buvo euforija, kuri nepasidavė raminama proto. Tikriausiai tai yra pasitenkinimas. Pagaliau žinau, kas esu. Jau žinau blogiausia, sužinosiu ir geriausia.“ (p. 92)

Besirutuliojant įvykiams vis labiau atrodo, jog viskas šios mergaitės gyvenime apgaubta netiesos: ir įvaikinimas, ir tikrųjų tėvų gyvenimas, ir mamos išpažintis, …
"Ar tai, ką padariau tau, sunkiau atleisti nei tai, ką padariau tam vaikui?" - kartais vienas paprastutis klausimas atskleidžia visą mūsų požiūrį į gyvenimą!

Viena romano linija - Filipos ir jos įtėvių; kita - Filipos tėvų trumpa gyvenimo atkarpa, kuri pateikiama kaip prievartautojo ir žudikės iš gailesčio aukai arba gailesčio savo pačios vyro, dėl ko ji ir pasmaugia mergaitę. Šis jos pasiteisinimas - žiaurus, beprotiškas ir nesuvokiamas.
Dar viena linija - tai nužudytosios tėvo pažadas savo žmonai atkeršyti už jų dukters nužudymą tuo pačiu - nužudyti žudikę. Štai čia ir detektyvas. Tik šio vargšo tėvo, kuris visomis išgalėmis stengiasi tapti žudiku, yra labiausiai gaila.
„Pagaliau grįžęs namo nuėjo į miegamąjį ir išbandė žudymo įrankius. Jis ilgai žiūrėjo į savo atspindį ilgame spintos veidrodyje.[…] Kažkas čia buvo ne taip, jis netgi atrodė graudokai. Drabužiai buvo kaip reikia ir peilis blykčiojo aštriais ašmenimis gana kraupiai; bet akys iš veidrodžio jo žvilgsnį pasitiko su tokiu švelniu, beveik skausmingu ryžtu, kad priminė ne budelio, o aukos akis.“

Nejauku suprasti, jog ir įgimta išorė šio tėvo nelepino, o dar likimas, suteikęs tiek skausmo niekaip nepagrąžina jo gyvenimo.
"Jei Julija būtų mirusi nuo ligos ar žuvusi avarijoje, dabar būtų galėjęs apie ją galvoti liūdnai. Bet iš dalies suprasdamas mirtį ir susitaikydamas su ja. O dabar dukters atminimas išniekintas pykčio, gašlumo sukelto siaubo ir neapykantos. Visus atsiminimus apie ją vaikystėje užgožė ir iškraipė siaubas ir žeminanti, baisi baigtis. Žudikė atėmė iš jo netgi įprastą duoklę, kurią visuomenė moka savo mirusiesiems. Jis tai retai prisimindavo, nes tai prisiminti buvo itin skaudu. Jei juos abu būtų pakorę, ar būtų tai išlaisvinę jo mintis, ar mirties baimę būtų perkėlę į aukštesnį lygmenį?" (p.262)

„Ji juokėsi. Julija buvo negyva, negyva Meivis, o ši moteris juokėsi. Skeisą sukrėtė ne pyktis, kurį jis būtų galėjęs iškęsti, bet siaubingas sielvartas. Julija pūva kape. Jos gyvenimas buvo užsmaugtas beveik nė neprasidėjęs. O ši moteris juokėsi visa gerkle vidury šviesios dienos. Jis jau neturėjo savo vaiko. O jos duktė gyva, sveika ir pribloškiamai graži lyg vampyrė, mintanti Julijos krauju. Jiedvi vaikštinėja sau laisvos. O jis sliūkina iš paskos tarytum valkataujantis šuo.“ (p. 261)

Būsimam žudikui labai praverčia kelios dar iš vaikystės jį lydinčios „smulkmenos“: šachmatai ir nusikaltimai - smulkios vagystės. Viskas jo galvoje yra suplanuota, o tai, ko trūksta iki plano įgyvendinimo - pamažu, apgalvotai, o kartais - atsitiktinai, susidėlioja į vietas. Ir netgi žmogžudystė, kuri turėtų būti viso šio detektyvo atomazga, susidėlioja savaime, tam tikra prasme - patogiai. Tačiau ar gali būti nuodėmė, žmogžudystė, jos planavimas būti patogi sąžinei?  

„Yra tiek gudrybių, tiek būdų, padedančių atsikratyti kaltės. Kada nors ir jūs rasite savąjį.“ (p.348)

Nekaltu krauju aplaistytos mintys:
Niekas taip neapsvaigina ego, kaip žinojimas, kad gali dovanoti džiaugsmą. Tai visų sėkmingų vedybų pagrindas. Kitas asmuo, žinoma, turi sugebėti priimti laimę, o šie sugebėjimai yra kur kas retesni, nei visi įsivaizduoja. (p. 304)

Grįžus atgal į žmonių pasaulį sunkiausia iš naujo mokytis emocijų

Tapau tiltu tarp gamtos ir žmonių pasaulių. Prisitaikiau prie abiejų, bet nepriklausiau nė vienam. Pusė mano širdies gyveno su laukiniais vilkais, o kita pusė - su šeima.

Jei nemokate skaičiuoti, paaiškinu: niekas negali išgyventi su puse širdies. (p. 356)

 Vienišas vilkas / Jodi Picoult.

 Vilnius : Alma littera, 2014. - 385p.

 Labai subtiliai, o tuo pačiu - jautriai ir užburiančiai pasakojama apie vilkus ir žmones. Žmones tarp vilkų. Vilkus su žmonėmis. Gaujas ir šeimas, ir suteikiamas progas, ir sunkius sprendimus. Pasitikėjimą ir randus. Apie jėgą ir jos nepanaudojimą. Tiesą ir pusiau tiesą. Chaosą, hierarchiją ir tvarką. Apie tai, kai du skirtingi požiūriai savaip teisūs ir neteisūs tuo pat metu. Apie žmogų, kuriam labiau, nei jo paties šeima, rūpi vilkų gauja. Apie vyrą, nepajėgų gyventi žmonių pasaulyje. O galiausiai - ir vilkų taip pat. Apie tai, kad vidurio tarp dviejų pasaulių - nėra. Apie vaikus, kurie savo širdies skaudulius užslėpę gyliai savyje nuo kitų, o ir nuo savęs stumia kuo toliau. Apie tai, kaip vieno žmogaus poelgis lyg domino kauliukas gali versti kitų žmonių likimus. Galiausiai vėl - apie vilkus, ir tokius stebuklus, kai: „jis mokė vilkus būti laukinius, o jie daug kuo jį mokė būti žmogumi.“ (p. 373) Apie slidžią giją tarp genijaus ir pamišėlio.

Intriguoja tai, jog knygos herojus turi savo realų prototipą - žmogų, kuris tikrai gyveno su vilkais, ir kuris konsultavo, teikė žinių autorei. Tad galėsim jaustis ne puikiai praleidę laiką su knyga, bet ir praplėtę savo žinias apie gyvūnų pasaulį.

Beje, paklausta apie atsidūrimą panašioje situacijoje, kai esi priklausomas tik nuo tavo gyvybę palaikančių aparatų, J. Picoult teigė, jog, tol, kol ji galės rašyti, kad ir su liežuviu, tol, kol jos vaizduotė turės galimybę pasireikšti - tol jai bus gerai. („My take on it is, if I can type with my tongue, I’m good. As long as I have an outlet for my imagination, I like the idea of sticking around.“ http://www.jodipicoult.com/lone-wolf.html )

  

Daugiau apie žmones, gyvenančius su vilkais, bei Shaun Ellis, kuris konsultavo J. Picoult rašant šią knygą:

http://www.thewolfcentre.co.uk/

Gaujos išmintis:

Tikroji vilko galia slypi ne grėsminguose jo nasruose, kurie sukanda maždaug šimto penkių kilogramų kvadratiniam centimetrui spaudimu. Tikroji vilko galia yra ir toji jėga, ir žinojimas, kada ja nesinaudoti. (p.60)

Aukščiausią padėtį gaujoje užimantis vilkas nėra tas, kuris griebiasi žiaurios jėgos. Jis - tas, kuris gali ja pasinaudoti, bet nesistengia to daryti. (p. 251)

Ėjau kokias šešias ar septynias dienas mėgindamas rasti kelią atgalios pas žmoniją. Kone visą laiką verkiau, suvokęs savo vilkų šeimos netektį. Žinojau, kad jie išgyvens be manęs. Tik abejojau, ar aš įstengsiu gyventi be jų. (p.294)

Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis… :

 įkvepianti vienos moters istorija 

Jodee Blanco

"Brangus Dieve, atleisk, kad to prašau, tačiau užuot vėžiu ištikęs tą, kuris myli gyvenimą, leisk man juo susirgti, - maldavau. Tokia gausybė vaikų serga leukemija. Prašau, padaryk taip, kad bent vienas jų pasveiktų, o jo ligą perduok man. Aš nebenoriu gyventi.“ (p.99)

Knygos autorei Jodee Blanco svarbu, kad žmonės žinotų, jog ji - ne tik veidas kibernetinėje erdvėje. Ji keliauja po JAV mokyklas, kalbasi su moksleiviais, pedagogais, tėvais motyvuodama juos keistis, netylėti bei nesileisti skriaudžiamiems. Be to, ji bendradarbiauja su policija, mokyklų tarybomis, jaunimo grupėmis, įvairiomis organizacijomis visomis išgalėmis stengdamasi paskleisti žinią kuo plačiau, jog skriaudžiamieji ne vieni, jog yra juos suprantančių žmonių, yra ne tik besistengiančių, bet ir galinčių jiems padėti.

Įsivaizduokite savo darbo dienos pradžią: belaukiant autobuso kolega pačiumpa jūsų rankinuką, iškrato viską į važiuojamąją gatvės dalį ir pastumia jus ten pat. Susirenkate savo daiktus. Meldžiatės, kad autobuse nebūtų daugiau bendradarbių.

Atvykstate į darbą, susiruošiate dirbti, atsisėdate… Kažkas ne taip. Pasirodo - atsisėdote ant smeigtuko… Susitvarkote… Viskas gerai, nusiteikiate dirbti.

Tada ateina bendradarbis ir pasisveikina su jumis „Labas, kvaiša“. Labas, viskas gerai, juk susikaupėt dirbti, tai ir dirbat. Nekreipiat dėmesio.

Kolega atsineša rytinės kavos. Ir užpila ją ant jūsų…. Tyčia, bet „oj, netyčia“…. Na, jau žinote tokius bendradarbio „įpročius“ - esat pasiruošusi: turite ką persirengti. Susitvarkote ir vėl - prie darbo…. Sėdatės, vėl ant smeigtuko, kurį jau buvot šiandien pašalinusi. Nieko. Dirbat.

Ateina kitas kolega, pasisveikina taip pat, tik pavartoja kitą kreipinį, ne mažiau užgaulų. Nieko, pripratusi esat …. Tada visai visai ramia veido išraiška nubraukia popierius nuo jūsų stalo. O eidamas prie savo darbo vietos stumteli jus. Stumteli netyčia, bet taip, jog tiesiog nusiverčiate nuo kėdės…… 

Ir taip - kiekvieną dieną, kokius 10 metų. O artimieji, kuriems pasiguodžiate, kad situacija nenormali, žeminanti teigia, jog reaguojate per jautriai, reikia nekreipti dėmesio ir siūlo jums apsilankyti pas psichologą.

Nejauku? Nenormalu? Neleistumėte, jog tai tęstųsi nors ir dieną? O štai moksleiviai taip kenčia. Ir kenčia ne vienerius metus. Kenčia ne tik psichologinius, žodinius užgauliojimus, bet ir pakankamai rimtus fizinius sužalojimus slepia nuo artimųjų! O tokių moksleivių tėvų labiausiai paplitęs patarimas: „Nekreipk dėmesio. Būk protingesnis už juos.“  

„Ir kodėl mama be paliovos bruko man savo suaugusiojo logiką? Vaikai mąsto visiškai kitaip. Nekreipti dėmesio suaugusiems reiškia dvasios stiprybę, o vaikai tą suvokia kaip didžiausią silpnumą. Kuo daugiau nekreipiau į juos dėmesio, tuo įžūliau jie mane erzino. Mama niekaip negalėjo šito suprasti: paauglių mąstymas yra kitoks nei suaugusiųjų.“ (p.230)

Man beskaitant skaudėjo. Nežinau kiek kartų buvau pagalvojus kaip ta mergaitė galėjo šitiek iškęsti. Iš kur pas vaikus tiek žiaurumo?

 „Jau buvau spėjusi suprasti, kad žiaurumas mokykloje - didžiulė vertybė. Juo buvo galima įsigyti galią ir populiarumą“. (p. 169)

 Ir iš kur pas tėvus, pedagogus tiek žiaurumo sugebėt nekreipt dėmesio į tokias patyčias: „…mama su tėčiu yra įsitikinę, kad turiu tik lakią vaizduotę. Nekreipk dėmesio į mėlynėmis nusėtą kūną, bjaurius raštelius ir purve išvoliotus drabužius. Tėvai surado lengviausią išeitį. Jų mažoji mergaitė nėra atsiskyrėlė. Ji tik gabi aktorė.“ (p. 109)

Stebina ir kai kurių specialistų nuomonė, jog tokias patyčias patyrusiajam, suaugus bus visai linksma tai prisimint:

„- Žinau, kad tau dabar tai gali atrodyti lyg pasaulio pabaiga, tačiau po daugelio metų iš visos šios istorijos galėsi tik pasijuokti, - patikino ponas Gibsas.

- Man nesvarbu, kas bus po daugelio metų. Man rūpi ši diena ir artimiausia savaitė, - piktai atkirtau.“ (p.154)

„Ši knyga atsirado kaip bandymas išsigydyti žaizdas ir skaudžius savo paauglystės išgyvenimus paversti aiškiu tikslu.“ (p.9) Manau, kad berašant šią knygą autorei skaudėjo ne mažiau - prisimint, dar kartą išgyvent siaubingus potyrius, patyčias, žeminimą….

Net ir parašiusi knygą, autorė vėl susidūrė su tam tikru, jau dabar - suaugusiųjų žmonių nesupratimu: Niujorko leidyklų atsakymai J. Blanco dėl norimos leisti knygos:
„Džode, knyga yra puiki, tačiau vaikų patyčios nėra populiari tema, ir atvirai kalbant, mums būtų sunku įsivaizduoti jos skaitytoją.“ Tokia ironiška padėtis man nedavė ramybės. Parašiau knygą, kurioje papasakojau, kaip buvau atstumta savo bendraamžių, o štai dabartiniai mano bendraamžiai atstumia mano knygą!“ (p.10)

Klasiokų, kuriuos autorė knygoje neretai pavadina „klasės draugais“ (man - tai nesuvokiama, kaip tokie paaugliai dar pavadinami draugais), sukeltos emocijos paveikė visą jos gyvenimą, ne tik sugadino paauglystę ar mokslo metus:  „Jiems pavyko taip sugniuždyti mano savigarbą, jog prireikė dvidešimties metų, kad liaučiausi savęs nekęsti.“ (p. 24)

Neįmanoma ramiai skaityti tokius vaiko pareiškimus: „Prisiminiau kaip manyje atsirado jausmas, jog geriau būti primuštai nei išjuoktai.“ (p 106) 

Sukrečia mintis apie tai, jog pas psichologus ir kitus specialistus siunčiami tie, iš kurių tyčiojasi ir kuriuos skriaudžia, o ne pačius skriaudikus.

Ir visiškai neįsivaizduojama, kaip po nuolatinių patyčių, nuolatinio skriaudimo ir užgauliojimo, mergaitės širdyje vis ruseno viltis, jog klasiokai staiga pasikeis, jog ji staiga bus priimta į jų ratą:

„Maloniausia buvo turėti viltį, nesvarbu, kad ir kokios trapios atrodė aplinkybės.“ (p. 120);

„Kad ir kiek būčiau skriaudžiama ar žeminama, vis tiek nenorėjau tuo tikėti ir nuolat save įtikinėjau, kad viskas pasikeis, o jei ne, tai vyksta dėl mano pačios kaltės.“ (p. 158)

Ir ne tik vilties nepraradimas stebino. Stebino ir mergaitės savęs kaltinimas, nenoras liūdinti tėvus, nenoras, kad jie dėl jos pergyventų, nenoras skriaudikams užtraukti nemalonę pasiskundžiant jų elgesiu, todėl nuslepiant, nutylint jų padarytus sužalojimus.

Šitiek skriaudos, sužalojimų patyrusi, J. Blanco neprarado žmogiškumo, neprarado sugebėjimo žmonėse įžvelgti gerumą:

 „Šis vakaras pasirodė kitoks nei tikėjausi. Nors dauguma šių žmonių paauglystėje man suteikė daug skausmo, kaip suaugę žmonės jie man patiko.“ (p. 300)

http://www.jodeeblanco.com/index.htm

http://issuu.com/leidykla_vaga/docs/issu_prasau_liaukites

http://www.amazon.com/Please-Stop-Laughing-Me-Inspirational/dp/1440509867/ref=sr_1_1?ie=UTF8&qid=1311196224&sr=8-1

 

Žiaurumai:

"Neretai vienas laikydavo mane pargriovęs, o kiti du pil­davo ant manęs purvą ir žvyrą. Vieną rytą pakeliui į autobusų stotelę pastebėjau, kaip artimiausioje statybų aikštelėje jie kasa šį tą panašų į žvyrą ir kemša juo savo kuprines. Nesu­vokusi, kas tai galėtų būti, nesustodama toliau ėjau autobusų stotelės link. Netikėtai jie mane pasivijo, Risas pasiknaisiojo kišenėje ir išsitraukė lyg ir sustingusio cemento gabalą. Tada užsimojęs ranka, sakytum, ketintų sviesti beisbolo kamuolį, metė jį į mano pusę. Paskubomis pasisukau į dešinę, kad iš­vengčiau smūgio, tačiau nebespėjau. Kai akmuo pataikė man į petį, iš skausmo net susiraukiau. Kaip Risas galėjo taip su manimi pasielgti? Aš jam padėjau įsilieti į mūsų būrį - radau parduotuvę su becukriais saldainiais. Mano skruostais ritosi karčios ašaros. Netikėtai iš visų pusių į mane pasipylė mažy­čiai rantyti cemento gabalėliai. Prisidengusi rankomis veidą jau norėjau bėgti namo, tačiau užpuolikai nė nemanė liautis.

- Prašau, liaukitės, - maldavau.

Mano krumpliai ir riešai buvo sutinę ir plūdo krauju. Odą nusėjo raudoni randai. Nežinojau, kas blogiau: fizinė ar emocinė agonija. Užtektinai pasilinksminę mano užpuolikai galiausiai liovėsi.