Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė / Lisa See

Tai nėra išgalvotas romanas, vien autorės fantazijos, knyga - tai autorės širdies išjausta istorija apie tai, ką ji patyrė ir sužinojo keliaudama ir domėdamasi XIX a. kinų kultūra, tradicijomis, kinų  moterų gyvenimu. Tai -  žiauri knyga nuo pat pirmų puslapių.
Tiesiog neįmanoma ramiai galvoti, kad posakis „grožis reikalauja aukų” kai kuriose tradicijose yra neatsiejamas nuo gyvenimo, kad tai, kas gražu ir kas - ne, nulemta kultūros, o moterų kančia (fizinė ir dvasinė) - gyvenimo esmė:
„Tikrosios moters gyvenime viskas turi būti gražu, - kalė mama man į galvą. - Jei nori būti graži, kentėk. Tik kančia gali pelnyti ramybę”.

Tobulos kinės moters pėdos ilgis neturėjo viršyti 7 centimetrų, tad motinos nuo vaikystės savo dukroms rišdavo, t. y. tvarstydavo ir spausdavo, pėdutes. Tokios kojos buvo laikomos erotiškomis, jos bū­davo vadinamos „auksinėmis lelijomis”, nes jų forma priminė lelijos žiedą, jas matyti galėjo tik moters vyras.

„Pėdos dydis turėjo nulemti mano vedybas. Mano mažos kojytės turėjo įrodyti būsimiems vyro tėvams, kad esu drausminga ir galiu iškęsti gimdymo skausmus bei pakelti įvairius gyvenimo sunkumus. Mano mažos kojytės turėjo visiems paliudyti, jog esu paklusni savo šeimai, ypač motinai, tai turėjo padaryti įspūdį mano būsimai anytai.”

„Ji [mama] mane mokė pakelti viską - ne tik fizinį kojų rišimo bei vaikų gimdymo skausmą, bet ir daug didesnę širdies, proto bei sielos kančią”.
 

Mergaitės šeimoje nereikalingos, jos bevertės, šeimai - tik didžiulė našta. Moterų kančia prasideda vaikystėje - šeimoje, jas juk tėvai turi išmaitinti, vėliau - „kenčia anytos panieką, vyro sugulovių patyčias ir kasdien regi nusivylusių dukterų veidus”.

„Mamai aš buvau tik dar viena burna, kurią reikėjo maitinti, ir kūnas, kurį reikėjo rengti tol, kol ištekėjau ir išėjau į vyro namus. Toks buvo visų motinų požiūris į dukteris”.
„Vaikystėje mums sakydavo, kad esame nenaudingos šakos, nes - jei pavyks ir pagimdysime sūnus - pratęsime ne savo, o vyro giminę. Todėl moteris, gyva ar mirusi, amžinai priklauso vyro šeimai”.
Dukros visą gyvenimą trokšta ir siekia patirti motinišką meilę, kovoja tarpusavyje dėl jos dėmesio; o motinos, kurios išauklėtos visada ir visur būti santūrios (moteris niekuomet negali parodyti savo emocijų, netgi: „… negalėdavo liūdėti mirus vaikui ar ištikus nelaimei - tai būdavo prabanga”), savo dėmesį, meilę parodo taip, kaip nulėmė tradicijos:
„[....] žinojau, kad antausis reikalingas išbaidyti piktąsias dvasias ir lemti gerą likimą”. „Juk skėlusi antausį mama pirmą kartą parodė, kad mane myli…”
Mylėti, gerbti tėvus, kas pasireiškia besąlygišku paklusimu, uolumu atliekant kas jų pavesta, - privalu (tai taip pat nulemia tradicijos, ir jokių pasipriešinimų negali būti), nes: „jie mumis rūpinasi, nors jiems esame tarsi nenaudingos medžio šakos, kurios tik naudoja šeimos išteklius”.
Paklusimas - viso moters gyvenimo pagrindas:
„Jei esi duktė, turi paklusti savo tėvui, jei esi žmona, turi paklusti savo vyrui, jei esi našlė, turi paklusti savo sūnui”.
„Gyvename tik tam, kad tenkintume kitų įgeidžius ir suteiktume jiems malonumą”
Kentėjimas - savotiška meilės išraiška, prasidėjusi dar šeimoje ir besitęsianti mergaitei ištekėjus už vyro, kurio dažniausiai ji būna net nemačiusi: „Meilė paprastai kyla iš pareigos, tačiau dažnai ji būna liūdesio, fizinio žalojimo bei žiaurumo priežastis.”

Laimė, džiaugsmas kinės moters gyvenime irgi savotiška, ir nepriklausančiam nuo tokių tradicijų žmogui, tai greičiau primena gyvenimo siaubą, nei laimę:
“Tačiau tada žinojau tik tai, kad kojų rišimas padės man sėkmingai ištekėti ir vėliau patirti didžiausią moters gyvenime džiaugsmą - pagimdyti sūnų. Kad taip būtų, privalėjau turėti tobulas kojas, pasižyminčias septyniomis savybėmis: jos turi būti mažos, siauros, tiesios, smailos, išlenktos, o jų oda turi būti švelni ir kvapni. Iš šių reikalavimų svarbiausias yra pėdos ilgis, kuris turi būti septyni centimetrai, maždaug toks, koks yra nykštys. Tai idealus ilgis. Paskui svarbu kojos forma, ji turi būti panaši į lotoso pumpurą - kulnas turi būti apvalus, nusileidžiantis į priekį, kur visas svorio krūvis tenka didžiajam kojos pirštui. Tad kiti kojos pirštai bei padas lenkiami ir pirštai pariečiami po padu. Plyšys, atsiradęs tarp priekinės kojos dalies ir kulno, turi būti pakankamai didelis, kad jame galima būtų paslėpti nemažą grynųjų pinigų banknotą. Jei man pavyks suformuoti tokias kojas, būsiu nepaprastai laiminga.”  

Visą gyvenimą ilgėjusis meilės, galiausiai kinų moteris pasijaučia per ilgai užsibuvusi šiame pasaulyje, per ilgai gyvenanti ir vėlgi skaudžiai pajaučia esanti našta kitiems, bei susivokia, kad yra  viena, visiškai vieniša per visą savo gyvenimą su savo mintimis….

p.s. ar labai nutolo batų dizaineriai nuo tokios žalojančios praeities?....Grožis (?) vis dar reikalauja aukų...