Patraukė nuostabiai vaizdžiu aplinkos aprašymu. Apima nustebimas, kai po vaizdingų, neįprastų ar net neįtikėtinų apibūdinimų, palyginimų, žodžių junginių, išaiškėja, jog taip nuostabiai aprašoma vieta yra… dykinė - tuščia vieta, nederlinga žemė, „plikuma”, visiška lyguma.„Aplinkui - neregėta dykynė. Atrodo, ji apsinuogino vien tam, kad pabrėžtų pakrikimą, apėmusį žmones, įspraustus tarp žvirgždo ir pragariškos kaitros. Daiktais teikęsi prasikalti reti žalumos ruoželiai nežada prasiskleisti; jų sudegusios žolės sutrupa net nuo menkiausio virpesio. Upės, tos gigantiškos bevandenės hidros, nyksta savo sujauktose vagose, be suakmenėjusių vidurių, daugiau neturėdamos ko pasiūlyti karščio dievams.”
„Toli toli, prie pat horizonto, viesulas kėtoja klostuotą apdarą lyg transo apimtas raganius, šokantis traukulingą šokį. Jo isterija neįstengia net nupurtyti dulkių nuo dviejų sukalkėjusių palmių, styrančių danguje it pakaruoklio rankos. Nežmoniškas karštis sugėrė menkučius oro dvelktelėjimus, kuriuos traukdamasi užmiršo pasiimti sutriuškinta naktis.”
„Viskas atrodo išdeginta, suakmenėję, apkerėta piktų burtų. Erozijos grandiklis gremžia, ardo, sprogdina, barsto nekrozės pažeistą žemę ir nebaudžiamas stato savo ramios jėgos stelas. Paskui, be jokio įspėjimo, palei kalnus, žiauriai depiliuotus praūžusių mūšių, išnyra Kabulas… arba tai, kas iš jo liko: pirma laiko nykstantis miestas.”
„Tvirtovių griuvėsiai prislėgė sielas”
„Daiktais musių zyzimas ir nudvėsusių gyvulių smarvė prie nevilties dar prideda negrįžtamo praradimo jausmą. Atrodo, kad pasaulis pūva, kad gangrenuoti pradėjo nuo čia, nuo Puštūno, ir dykuma nesustabdomai plinta, šliaužia per žmonių sąmonę, mąstyseną.”
„Žmonės pametė protą; jie atsuko nugarą dienai ir atsigręžė į naktį. Šventieji globėjai buvo atleisti. Pranašai išmirė, ir jų šmėklos buvo nukryžiuotos vaikams ant kaktų…”
Knyga išsiskiria ir tuo, kad aprašomi musulmono vyro jausmai. (Bėja, knygą parašė aukšto rango Alžyro kariškis Mohamedas Muleseulas (Mohammed Moulessehoul), ištarnavęs armijoje 36 metus, paskui išėjęs į atsargą ir atsidėjęs literatūriniam darbui. Slapyvardžiu jis pasirinko du žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą ir meilę!) Neįprasta skaityti apie silpną prieš moterį vyrą, atlapaširdį, kuris rodo savo meilę, šiltus jausmus moteriai, žmonai. „…šiąnakt savo akimis pamačiau, kaip vyras, kurį laikiau nepataisomu, užsidengė veidą rankomis ir pravirko. Tai įrodymas, tariau sau, kad jame dar rusena žmogiškumo šviesa. Aš atėjau pūsti jos tol, kol pasidarys ryškesnė už dieną”.
Įprasčiau būtų skaityti apie tvirtą, bejausmį, atžarų ir negailestingą moteriai vyrą. Įprasta, jog šioje šalyje žmonės nesibodi semtis įkvėpimo iš kitus žmones ištikusių nelaimių, kad prisijaukintų savąsias.
Šiame pasakojime moteris, kurios gyvenimą dengia čadra, išveja vyrą, nusižengusį dar tebelikusioms sielos dykynėje žmogiškumo normoms, iš namų. Tačiau greta regime ir begalinę meilę savo vyrui, vyrui, kuris gyvena pagal to meto, tos šalies tradicijas, priimtą tikėjimą; kuris, kad ir kaip myli savo moterį, tačiau vis vien yra aukštesnis padėtimi už ją ir vien dėl to galintis ją engti, bei naudotis šalyje prigijusia kalba - rimbu. Moteris išaukština meilės jausmą. Meilę, kurią jos vyras rodo kitai moteriai. Ji pasiryžusi paaukoti savo gyvybę dėl vyro meilės kitai moteriai, nes, kad ir kaip bebūtų - gyvenimas - tai „neišvengiamas dėvėjimasis”, kurios esmė - būvimas pasmerktu mirti. Vyro meilė, kurią būtų galima apibūdinti, kaip svetimoteriavimą, ji suvokia ir priima kaip didžiulę gyvenimo palaimą, kaip džiaugsmą ir laimę: „Tu laimingas, tik pats to nežinai. Tavo laimė liejasi per kraštus, bet tu neišmanai, kaip džiaugtis”; „Dabar tu išgyveni vieninteles valandėles, kurias verta išgyventi… Mylėdami net žvėrys tampa dieviški…”; „Niekas neturi teisės gadinti to, kas žmogui gali nutikti geriausia, nors ir kentėtų visą likusį gyvenimą. Šios valandėlės tokios retos, kad dėl to pasidaro šventos.”
Moters atsidavimas savo vyrui juntamas bejėgiškose akimirkose, kai „tau išėjus, pačiupinėjau tą vietą, kur tu klūpojai, ieškodama užmirštos ašaros. Norėjau joje išsimaudyti, nusiplauti šio pasaulio širdgėlas”
Knygoje atsiskleidžia ir gyvenimo, religijos, bei tradicijų sugniuždytų žmonių svajos: „…nueiti į tą šalį, kurią surado savo utopijose, susikūrė iš atodūsiu ir maldų, iš brangiausių įžadų; į šalį, kur medžiai nemiršta iš nuobodulio, kur takai keliauja taip pat, kaip ir paukščiai,…..”
„-Noriu pasiklausyti dainos. Tu neįsivaizduoji, kaip noriu. Pasiklausyti dainos su muzika ir balsu, dainos, kuri tave supurtytų nuo galvos iki kojų. Kaip manai, ar galėsime kurią dieną ar vakarą įsijungti radiją ir klausytis orkestrų iki apalpimo?
-[...] Muzika - tikrasis gyvenimo dvelksmas. Valgom, kad nemirtume iš bado. Dainuojam, kad girdėtume save gyvenant.”
Šioje nuostabiais žodžiais išlietoje, tačiau begaliniai sunkioje istorijoje pateikiama ir susimąstyti apie žmogaus sielos tvirtumą visatoje verčianti, mėnulio paslaptis: „Čia tik saulė. Puikavusis kiaurą dieną, ji nenustojo uolumo ir atskleidė nakties slėpinius. Tai, ką pamatė, buvo tiesiog nepakeliama, ir dėl to jai išgaravo visas karštis”. ….tuo tarpu žmogus sugeba išlaikyti viltį, sugeba svajoti, galiausiai - sugeba išlikti žmogumi….
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...