Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes

Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.

400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...

Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.

Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?

Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)

Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)

Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  

išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 

Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)

 

Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 

 

Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.

Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.

Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.

Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)

" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)

"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)