Tarantulas / Thierry Jonquet

Iki pat galo lieka įspūdis, kad kažko nesupratau, kažko dar neįsisąmoninau, kažkas liko nepastebėta, neperskaityta tarp eilučių...

Pirmas įspūdis paėmus knygą: tokia plona?!!! Kaip iš tiek mažai puslapių buvo galima sukurti filmą? Bet, matyt, tai ir yra rašytojo gebėjimas nesišvaistyti žodžiais, sakiniais. Bet sukurti vaizdus, nuo kurių negali atitraukti savo dėmesio, kur net ir perskaičius paskutinį puslapį, lieki prikaustytas minčių gelmėse.

Tai bene pirmas kartas, kai filmas (Pedro Almodovaro  „Oda, kurioje gyvenu“) netgi pranoko savo įkvėpimo šaltinį – būtent šią knygą.

Labiausiai šios knygos (o ir filmo) apibūdinimui tiktų žodis keistas, neįprastas. Dar: sadistinis, seksualiai sadistinis, nykus, tamsus, šiurpus, patalogiškas, žiaurus: be kažkokių ypatingai žiaurių vaizdų sukuriamas žiaurumo įspūdis...

Bene pagrindinė mintis - gyvenimas dėl keršto. Gyvenimo tikslas – atkeršyti dukros skriaudėjams. Kerštas žiaurus, rafinuotas, gerai apgalvotas, pasitelkiant savo neeilinius mokslinius gebėjimus, įgūdžius.

Kelios istorijos susiveja į vieną, tačiau ilgokai nėra aišku kokiu būdu jas įmanoma supinti (ar – išpainioti?) į vieną aiškią liniją, suvokiamą prasmę.

Ko vertas gyvenimas, kurio vienintelis tikslas – kerštas. Kerštas smurto forma. Kerštas -  bjaurus, slegiantis, psichopatiškas,...

Ar kito žmogaus žeminimas, niekinimas padeda užpildyti skausmo sukeltą prarają sieloje? Ar lengviau nuo sukeltų kitam žmogui kančių, skausmo ir žeminimo vaizdo?

Ar kai matai išprotėjusią savo dukrą išprotėji ir pats?

Kam lygus malonumo pajautimas degraduojant? Ar vis dar esi žmogus, kai stebi savo prievartos valia sukeltą kito žmogaus nuosmukį?

... klausimų daugiau, nei atsakymų... minčių, nuo kurių negaliu pabėgti, kurių negaliu palikti už "saugaus" ir įprasto savo gyvenimo - taip pat...

„Jam reikėjo numaldyti savo kančią. Eva egzistavo tik tam, kad atliktų šią misiją.“

„...gailestis ką tik visiškai sunaikino jame neapykantą, begalinę, nesulaikomą neapykantą. O tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios gyveno.“

„Ji mane provokuoja, nori įtikinti, kad gerai jaučiasi tame purve, kuriame verčiu gyventi, nori įtikinti, kad jaučia malonumą degraduodama.“

Didžiųjų žmonių meilės laiškai

Ar gyvename romantikos mirties amžiuje?

Ar esame „barbarai, praradę tikėjimą pačia meile ir gebėjimą ją išreikšti žodžiais“?

Kaip ir pastebėta knygoje – nereikia būti literatūros genijais, norint parašyti bei nusiųsti savo mylimajai/jam meilės laiškutį. Ir nesvarbu, kad popieriuje kruopščiai išraitytas raides šiais laikais pakeičia telefoninės žinutės ar elektroninio pašto laiškučiai. Vis vien: parašyti tai, ką jaučiame, išlieti širdies virpesius į malonių žodžių su bangomis susisiejančių į drebančius sakinius – reikia ryžto, tam tikro susikaupimo ir .... aišku – begalinio amžiais žmones nerimti verčiančio jausmo...

Į knygą sudėti beveik keturiasdešimties žinomų žmonių laiškai. Beje – visi laiškai rašyti vyrų, nei vieno nėra parašyto įsimylėjusios moters savo mylimajam, nors iš laiškų turinio, galima numanyti, jog ir silpnoji lytis atsakydavusi laiškais, tačiau jų šioje knygoje nepateikiama. Taip pat pateikiami laiškai, rašyti to paties vyro skirtingoms moterims. Dar stebėtis vertė ir faktai, kad daugumai šių laiškų autorių buvo lemta išgyventi skyrybas, patirti neištikimybę, bei, kad patys nevengė meilužių glamonių... Rodos, jog įsimylėti buvusios mylimosios seserį, vedybų guolį pašildyti kitos moters jausmais ar toleruoti meilės trikampį – taip pat nieko išskirtinio...

Be to, pasirodo, buvę atvejų, kai skyrybų prašyta todėl, kad vyras, už kurio dvaro muzikantė ištekėjusi, pasirodo, besanti persirengusi našlė! Šiai muzikantei, bei karalienės Marijos favoritei, kuri, po tokios kurioziškai nesėkmingos santuokos daugiau neištekėjo,  dramaturgas Viljamas Kongrivas (William Congreve,) rašė tokius nuostabius žodžius:

„Jeigu netikite mano liežuviu, klauskite mano ir savo akių. pasižiūrėjusi sau į akis pamatysite, kokios jos žavios; pasižiūrėjusi į manąsias išvysite, kad turiu širdį, kuri jose atsispindi. [...] visas pasaulio žavesys sutelktas į jus“.