Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…

Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.

Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…

Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…

Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys:

Gera pasaka – tai kaip žiurkė, uždaryta sandėliuke. Tol graužia, kol ištrūkstą į laisvę...

Tūkstančio ir vienos nakties šalyje.
Kelionė pas Maroko pasakotojus / Tahir Shah
[„Kalifo rūmų“ autorius]

Apleistieji Kalifo rūmai tampa išpuoselėtais, kuo atidžiausiai, iš mozaikos gabalėlių surinktais, vis dar džinų apsuptais rūmais. O Kasablanka, Marokas tampa tikraisiais namais. Tačiau autoriui turėti rūmus – nepakanka; tam, kad rūmai taptų namais, jam tiesiog būtina pajusti ir priimti savyje pačią Maroko sielą, gyventi šios šalies dvasia, bei suvokti save, suprasti savo būtį, gyvenimo prasmę šioje žemėje, šiame gyvenime. O tai pasiekti stengiasi pasinerdamas į šios šalies tikrąją išmintį, tikrąją vertybę – pasakas ir istorijas. Taip autorius pradeda ilgąją gyvenimo kelionę – nuo vieno pasakotojo prie kito, nuo šio – link kito, tol… kol pagaliau atras pasaką, glūdinčią jo širdyje, kurios išgirsti neįmanoma, kurią surasti galima tik „žiūrint užmerktomis akimis“…

Pasakos čia tapatinamos su istorijomis… Jos  čia nėra tik vaikams skirti pasakojimai. Kiekvienas žmogus turi surasti savyje tą vienintelę, tik jam vienam skirtą ir tik jam vienam reikšmę atskleidusią pasaką…. Tą, kuri jam padės gyventi, padės susivokti, kai labiausiai to reikės. Rodos, kad visas marokiečių gyvenimo tikslas ir yra – susirasti savo pasaką – savo antrąją sielos puselę. Rodos tai, ką galėtume pavadinti avantiūrizmu – autoriui yra aiškumo, ramybės ir savęs siekimas…

Be to – pasakos – tai ne būdas pabėgti nuo realybės ar užsimiršimas dabartyje,  jos skirtos kad maksimaliai galėtum panaudoti savo proto galias!

Tiesiog stebuklinga knyga, kuria skaitai ir nesuvoki – ar čia pasaka, ar – reali autoriaus gyvenimo istorija? Negali būti! Šiais laikais žmonės gyvena rūmuose? Rūmuose, kuriuose savo teisių reikalauja Džinai? Šalyje, kurioje svarbu lyg iš mozaikos dalelių susikurti savo spalvingą gyvenimą… Skaitai ir nežinai – jei tai realu - juoktis, ar pavydėti žmonėms, tokiems nuoširdiems, tokiems naiviems (?), tokiems paslaptingiems … tokiems TIKRIEMS… Kiekvieną ketvirtadienį, toje pačioje vietoje, sekantiems tą pačią pasaką… Ir kiekvieną ketvirtadienį tai pačiai pasakai atsiranda klausytojų. Šie ketvirtadieniai – tarsi stebuklinga knyga, kuri neturi popierinio pavidalo, tačiau turi ilgesnę išliekamąją vertę – tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį – tūkstančius ir dar vienus metus…

Tai knyga, į kurią pasinėrus visiškai nesinori sulaukt pabaigos… galėtų tęsti ir tęstis… kaip pasaka, kartojama daug kartų… Ir neužtenka išmokti mintinai, reikia, kad ji įaugtų į kaulus…

Paslaptingieji pastebėjimai:

Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Snūduriuojantys ir ne laiku pokštaujantys rasės pėdsakai

Šeimos medis 

Barbara Delinsky 

 

Autorė, rašanti apie emocines krizes, kurios užklumpa mūsų gyvenimus, kaip taisyklė – visuomet netikėtai. Ji tiki, kad skaitytojai identifikuoja save su jos knygų personažais, atpažįsta patirtas ir iškentėtas situacijas, bei save pačius, viename ar kitame jos sukurtame charakteryje. Ji kiekvieną dieną rašo apie žmones, kurie kiekvieną dieną patiria visai ne kasdienius iššūkius ir išbandymus.

Šeimos medyje atskleidžiamos ilgai slėptos šeimos paslaptys. Slepiamos – iš prietaringos baimės. Ir ne tik… Slepiamos nuo visuomenės, kurioje gyvenama, kur rasinės diskriminacijos nėra tik iki tol, kol tai nepaliečia asmeniškai…  Nenoras pripažinti tiesos, ar bent jau išsiaiškinti savo kilmės šaknis dėl nuomonės, jog tai ką, turi, tai, ką gavai vaikystėje, yra dėl to, kad augai kilmingoje, pakankamai turtingoje ir… baltųjų šeimoje. Tačiau materialiniai turtai dar negarantuoja pageidaujamos genetikos. Akių užmerkimas prieš galimą savo kilmę, savo šaknų paslėpimas tarp „kilmingųjų“ aplinkos, atitinkamo ir tik tokiai aplinkai priimtino elgesio, niekaip negali apgauti, apeiti to, kas yra užkoduota genetiškai, ir kas gali „išaugti“ bei netikėtai nustebinti n‘tojoje kartoje…

Šeimos medyje laipiojama po teisingumo, privilegijų ir identiškumo šakas šeimų asmeniniuose santykiuose. Šlamina savo tapatumo, išankstinio nusistatymo, politinio korektiškumo bei dviveidiškumo lapus. Bando prinokinti šeimos medžio vaisius, kurių skonis priklausys nuo dabartinės kartos sprendimo, įtakojančio ateisiančių kartų gyvenimą… Kenkėjų, sunaikinančių ir tvirčiausių medžių šaknis, vaidmenį čia atlieka ilgai slėpta ir nenorėta pripažinti šeimos istorija, skirtingų rasių atžvilgiu. Užslinkusių grėsmingų debesų pavėsį šeimai sukelia slegiantys momentai, kuomet didžiausių palaimingų emocijų kupiną metą aptemdo abejonės artimiausiais žmonėmis, kai tvirtas autoritetas staiga sužlunga, kai pamatai pačius giliausius artimo žmogaus sielos kampelius… Kuomet imi abejoti ne tik savo kilme, bet ir tuo, kuom visą savo gyvenimą tikėjai esąs; kuom save patį laikei; svarstymus kaip būtum gyvenęs, jei tavo odos spalva būtų tamsesnė;  nepasitikėjimas aplinka, kaipgi gyvens tavo paties atžala, vien dėl to, jog tu jai „atidavei“ savyje užkoduotą tamsios odos geną…

Kai skaudžiai užgauna žinojimas, kad žmonija nepasieks tokio gyvenimo būdo, kai į odos spalvą žiūrėsime ir ją priimsime taip pat lengvai, kaip ir skirtingas pasaulio žmonių akių spalvas…

Skaitydama vis pamanydavau, jog tokią temą labai tiktų aprašyti kitai garsiai autorei – J. Picoult. Ir, manau, kad jei apie tai būtų rašiusi Picoult, būtų buvę daugiau atskleistų jausmų, daugiau įtampos, vidinių pamastymų, ir netgi – daugiau faktinės medžiagos, įvilktos į romano situacijas… Būtų buvę stipriau, giliau, karščiau, įtaigiau, emocingiau… Ši knyga susiskaitė greitai ir lengvai, bet, man įtampos ir emocingumo pritrūko, nors įdomumo – pakankamai.

Trikdančios mintys: 

Liepsnojantis smėlis / Zoë Ferraris

[2012 Knygų iššūkis]

Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų  nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia… 

Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!

Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:

Stiklinis paukštis / D. Jazukevičiūtė

Skausmo, kančių ir daugybės „po oda įvarytų dyglių” kupina knyga.

Herojė yra nubausta gyvenimo išniekinimu ir laikinu pamišimu.

Po siaubingo išgyvenimo moteris siekia atskirti save nuo aplinkinio pasaulio ar patį atgrasų pasaulį amputuoti nuo savęs „lyg kokią gangrenavusią koją”. 

Aprašomas pasaulis yra toks baisus (po konkretaus įvykio), jog herojė renkasi tarp savanoriškos mirties ir tolimesnio gyvenimo išprotėjus. Moteris jaučiasi  ne tik išniekinta, pažeminta, praradusi orumą, bet ir lyg išskrosta, ir vietoj sielos teturinti didžiulį draskantį, niekur nepradingsiantį skausmą. Kančios sieloje laikas matuojamas kitaip:

„nesvarbu, ką rodo laikrodis ar kalendorius - kančia visada trunka amžinybę.”

Iš vienos pusės yra telkiamos pastangos kaip pabėgti nuo įkyrių, nepaliekančių minčių, o iš kitos - noras susidoroti, susigyventi su patirta nuoskauda, ir blaškymasis tarp galėjimo bei noro užmiršti bei atleisti.

Ar įmanoma atsikratyti viena nuodėme, darant kitą? Ar įmanoma savo skausmą ir kančią  perkelti  kaltininkui? Ar tavo gyvenimą subjaurojusio žmogaus kančia palengvins tavąją?

Tačiau žvilgsnis į pasaulį per bepročio, laikinai pamišusio žmogaus prizmę, vis dėl to leidžia suvokti, jog „kartais mažas trupinėlis laimės yra svarbesnis  už visą laimės kalną“. 

Vaikui, kuris kitados buvo suaugęs žmogus arba 53 sutaupytos gyvenimo minutės. Mažasis princas / Antuanas De Sent-Egziuperi

[2012 Knygų iššūkis]

Vaikiškas naivumas suaugusiojo akimis… ar suaugusiojo pragmatizmas vaiko akimis? Ar suaugęs - jau nebe vaikas? Ar vaikas – ne suaugusiojo pumpuras???

Ar suaugusiesiems sunku su vaikais, ar – atvirkščiai?

Ar klausimus užduoda tik vaikai, o į juos atsako – tik suaugusieji?

Ar vaikai ir suaugusieji gyvena tame pačiame pasaulyje?

Gyvenimo situacijos, kurias stengiamės pas(nus)lėpti, arba užsimerkti ir nematyti,  apvilktos pasakos forma tik tam, kad skaitančiam, suaugusiu save laikančiam žmogui, nebūtų taip gėda… Nes bet kokiu atveju šis kūrinys skirtas nebe vaikui… 

Prijaukinimo, bičiuliavimosi, atsakingumo vadovėlis….

Nedidukėje knygelėje mažojo princo siluetu užkoduotas dar ir dabar mus supantis pasaulis, kuriame:

vienišas vaikas (Princas sau, Princas artimiesiems, tačiau – visgi – vienišas pasaulyje);

atsitiktinis vaiko palydovas lakūnas;

pasipūtęs raudono veido ponas (ar tu, pažvelgęs į veidrodį ar vaikui į akis esi matęs šį raudonveidį?);

karalius;

tuščiagarbis;

girtuoklis;

biznierius;

žibintininkas;

geografas;

(planeta Žemė);

prekiautojas;

iešmininkas;

lapė;

gyvatė;

neišnaikinti baobabai;

ir … rožė… ta, vienintelė; dėl kurios ir sukasi mūsų planeta…

…. ….

daug keistų,

tikrai keistų,

tikrai labai keistų,

tikrai kažkokių ypatingų suaugusiųjų žmonių…

… ….

ir dar – daug klausimų;

mažai atsakymų….

Ar jau visi gyvenimiškieji vaidmenys išvardinti? Ar viskas?

Ne… dar daug kas paslėpta tarp eilučių, tarp taiklių, naivių, nepatogių klausimų, gėrio ir blogio, įgavusio baobabų pavidalą, sėklų, tarp vaikiško naivumo, tačiau nebe vaikiškos gyvenimo patirties…

http://www.youtube.com/watch?v=FOA7CcVOFIs

Princo mintys:

Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

[2012 knygų iššūkis]

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.

Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:

„Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.

Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.

Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.

Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos: