Apie nemylimus mylimuosius… ar mylimus nemylimuosius… ir apie tuos gyvenimo vienintelius, tas obuolio puseles, kuriuos sutinkame per vėlai, ne tuo metu, per trumpam laikui ir apskritai ne toj vietoj. Kai (ne tuo laiku?) išsipildo gyvenimo svajonė apie žmogų, kurį suprantame iš žvilgsnio, iš veido išraiškos, kurį jaučiame ir būdami kitam pasaulio krašte, kurio nepamiršime net ir labai to norėdami… Kai meilė drasko širdį, kai reikia rinktis tarp to, ką turi, ką esi pasirinkus, kam jauti atsakomybę, kam esi pasižadėjęs ir tarp tos vienos vienintelės meilės, kuri praturtina tave nauju jausmu ir tuoj pat išplėšia gabalėlį tavo esybės, dalį gyvenimo… Kai norisi užmiršti savo oficialųjį išrinktąjį, beja, apie kurį visi tik svajoja…
kai negali gyventi turėdama prisiminimus, ir kai tave žudo būtinybė juos užgniaužti, pamiršti….
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...