Mano geriausios draugės dukra / Dorothy Koomson

„Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“

Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.

Už auksinių grotų. Aš gimiau hareme / Choga Regina Egbeme

„Mano mažas pasaulis, suramstytas iš baimių ir skausmo, kurį viltimis ir maldomis bandžiau išsaugoti nuo sugriuvimo, [...] subyrėjo į šipulius“
...   ...   ...  

Keturiasdešimties su viršum metų nelaiminga, ištekėjusi, bet besijaučianti vieniša, moteris vyksta su vyru į Afriką. Ir ten netikėtai atranda savo gyvenimą, savo laimę ir.... saugumą. Knygoje aprašomas „saugumas“ man niekaip neįsivaizduojamas ir nesuvokiamas: (ar) saugu tapti 33-iąja žmona šeimynoje, kurioje tavo išrinktasis išlaiko 48 žmonas ir 76 vaikus? Kokių „galių“ (kitaip niekaip negaliu rasti paaiškinimo) turi tūrėti vyras, kad pavergtų europietę moterį, kad pavergtų taip, jog ji sutiktų gyventi hareme, dalintis (tiesiogine prasme) savo vyru, savo gyvenimu su kitomis žmonomis (kurių čia visa „armija“), susitaikyti su daugpatyste, kuri paprastai europiečių šeimose yra netoleruojama... Arba kitas klausimas – koks tada turėjo būti jos gyvenimas su savo vokiečiu vyru, kad ryžtumeis „panirti“ į tokį tolimą, sunkiai įsivaizduojamą, visiškai skirtingą gyvenimą? Ir kokį gyvenimą savo vaikams nulemia tokios mamos, kurios savo noru patekusios į haremą, gimdo vaikus, kur „nenaudinga“ dukra turi begalybę „sesių“, kai nemato savo tėčio mėnesiais, nes „tėtušis buvo visiems, bet nė vienam grynai asmeniškai. Jo gyvenimas buvo per didelis mūsų asmeninėms problemoms“, o mamas turi kelias? „Aš visada maniau, kad visos šeimos yra tokios didelės kaip mūsų. Kartais mūsų būdavo daugiau kaip šimtas. Be to, aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi po dvidešimt motinų - arba bent moterų, į kurias galėtų kreiptis „Mama". Ir kad kiekviena iš tų mamų rūpinasi visais vaikais.“

Mergaitės / Lori Lansens

„Kartais, kai perskeli kiaušinį, jame yra dvigubas trynys, tiesa, mama?

Juk matei dvigubą trynį? O kartais vyšnios suauga – ne stiebeliais, o pačios uogos. [...] Čia toks pat atvejis. Ypatingas.“

Skaitydama šią knygą jaučiausi sutrikusi. Kelis kartus ieškojau informacijos - ar tai knyga, paremta tikrais faktais. Sunkiai suvokiama situacija aprašyta labai tikroviškai, kai kur – netgi smulkmeniškai. O čia esanti mergaičių situaciją tikrai yra ypatinga, nekasdieniška ir ją aprašyt reikia ne vien fantazijos, bet ir ypatingos atjautos, įsigyvenimo bei empatijos. Autorė pateikia knygos pabaigoje kokiais darbais ji rėmėsi berašydama šią istoriją. Kad ir kaip bebūtų – man ši knyga buvo įdomi, tačiau, tikrai dauguma jos vietų kėlimą nerimą, šiurpą kūne, trikdė ir kelis kartus buvau padėjus knygą į šalį nepabaigus sakinio, nes tiesiog nebegalėjau skaityti... Vėlgi – gal pernelyg laki-aktyvi vaizduotė čia daro savo.

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis. Niekada nesimaudžiau viena. Niekada nestovėjau ant žolės naktyje, iškėlusi rankas į kerintį mėnulį. Niekada nesinaudojau tualetu lėktuve. Niekada nedėvėjau skrybėlės. Niekada nevairavau automobilio. [...] Niekada nebuvau pasivaikščioti viena. Niekada neteko karstytis po medžius. Nesu išnykusi minioje.“

Tokį sąrašą, ko niekada nebuvo padariusi viena, atskirai, – galima tęsti iki begalybės, čia gali būti įvardijama kiekviena paprasčiausia, buitiškiausia gyvenimiškoji situacija. Tai – visiškas privatumo nebūvimas. Iki absurdiško pareiškimo: niekada nestovėjau viena ir apskirtai – niekada nebuvau viena! Ir daug tokių visiškai paprastų kasdienių situacijų, kurios paprastam žmogui net neužkliūna, apie kurias net nesusimąstai: kad ir tai, jog puikiai žinai kada tavo sesuo pyksta „nes jos antakiai įsitempia ir trukteli mano smilkinių odą“, tačiau negali jos matyti (ir regėjimas čia niekuo dėtas!) – tam reikalingos krūvos veidrodžių vienoje patalpoje: „Mūsų namuose daugybė veidrodžių. Gal dešimt kartų daugiau veidrodžių nei pas paprastus žmones. Kiekviename kambaryje yra bent šeši veidrodžiai. Mudvi su Rouze nematome viena kitos, todėl pasižiūrime į veidrodžius, kai norime išvysti viena kitą. Kartais mums to labai reikia. Dažniausiai mums nereikia veidrodžių suprasti, ką kita galvoja.“

Taip pat keistai skamba mergaičių svajonė išgyventi iki savo trisdešimtmečio! Tik tiek, nes jau ir šį gimtadienį atšventusios jos bus – ilgiausiai išgyvenusios sujungtos dvynės! ”Vien tai, kad esu gyva, kartais atrodo lyg didžiausias laimėjimas. Norėčiau pasiekti šį tikslą – trisdešimtmetį. Nuostabu būtų tapti tokiai išskirtinei.“

Neįtikėtina ir tai, jog viena iš mergaičių, norėdama nueiti kur nors turi „skolintis“ savo sesers kojas: „...nors aš nevaikštau savomis kojomis, vis tiek laikau save vaikščiojančiu asmenimi. Akivaizdu, kad nesėdžiu invalido vežimėlyje ar panašiai. Geriausia galėčiau paaiškinti pasakydama, kad jaučiuosi lyg skolinčiausi Rouzės kojas, kai būna eilė vesti. Pasitaikydavo, kad Rouzė užsigaudavo kojos pirštą ar užlipdavo ant ko nors aštraus, o aš, kaip Dievą myliu, aš pajusdavau skausmą“.

O kaip tokia situacija, kai, kaip ir visi žmonės – dirbančios bibliotekoje seserys pasiima pelnytų atostogų? Pasiima tik viena iš jų! O kita? Ne, ji nedirba, ji atostogauja, nors kūniškai gi priverstinai būna darbe, kartu su dirbančia seserimi.... Ir kitos paprastos situacijos, šioms mergaitėms reiškia prisitaikymą, susitaikymą, išmokimą: naudojimasis tualetu, vonia, įlipimas į automobilį, lipimas laiptais, pažiūrėjimas norima kryptimi, miegojimas, laisvalaikis, pomėgiai, poilsis, pokalbiai su aplinkiniais ir t. t.

Prisitaikymas su esama padėtimi, mergaitėms reiškia išgyvenimą, jos – neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir tai, tai, kas kitus žmones paprastai erzintų – joms virtę norma, o nerimą, netgi baimę kelia, jei situacija pakinta: „Niekas nespoksojo. Nebuvo jokio spoksojimo. Jokių ištemptų kaklų. Jokio įdėmaus nužiūrinėjimo. Nieko. Mes ėjome ilgu koridoriumi pro tylius išblyškusius žmones, kurie nežiūrėjo ir nespoksojo, tik sliūkino susiraukę ir nuleidę akis žemyn pro mudvi su Rube, tarsi mūsų net nebūtų. Tai nebuvo tiesiog neįprasta ar keista, tai gąsdino. Kas nespoksotų, kokie žmonės net nepažvelgtų į sujungtas dvynes?“

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis,

bet žvelgiau į jos sielą“

„Dar keletas citatų ir minčių: