Lengviausias / Rasa Aškinytė

Galėčiau cypti iš malonumo skaitydama šią knygą. Ir nors autorė sako, jog „dabar tokie laikai, kad nežinai, liūdėt ar džiaugtis, todėl nedarai nei to, nei to“, džiaugiuosi už šią knygą, už tai, kad pasitaikė proga ją perskaityti.

Necypiu, bet užtat – skraidau. Emocijos skraido padebesiais ir kelia mane aukštyn paskui save (lyg iš arbatos reklamos J ) Taip! Aš skraidau. Ir net nebandykit manęs nuleist ant žemės! Ir netrukdykit: aš s k a i t a u, manęs dabar nėra! Išėjau skaitymo atostogų! Nors šios „atostogos“ pakankamai greit baigėsi, jaučiuos labai puikiai jas išnaudojusi. Vat, pasirodo, kiek man tereikia iki pilno atsipalaidavimo ir „kaifo“ pajautimo - dienos su puikia knyga.  

Labiausiai patraukė šiurpas, kai perskaičiau neilgą pastraipą knygos viršelyje apie autorę:

„Kartą rašytoja augino dvi papūgas. Vienai susirgus ji taip susinervino,

kad „dar čia visokios papūgos ims mirinėti“, 

ir išmetė tąją pro langą, lauk.“

Štai tokia autorė Rasa Aškinytė! Man tiek žinoti neužtenka, reikia daugiau „istorijų“ apie ją. Tiesiog neįmanoma misija perskaityti štai tokias emocijų išraiškas ir „neužsikabinti“! Žinant, jog autorė išleidusi filosofijos, etikos vadovėlius ir netgi vaikišką knygą, perskaičius šį romaną imi ieškoti sąsajų vaikiškomis akimis žvelgiant į pasaulį, kai moralė ir etika perteikiama filosofijos dėsniais….

Patiko visi knygos „Arba“, patiko dauguma sakinių, ėjusių prieš „arba“…. Tokia lyg tyčia suskaidyta visumą vėliau taip pat tyčia ir sujungiama tais mielais „arba“…
Patiko ir Blanka (-Tomas) (kurios, iš tikrųjų nėra, kaip ji prisiminusi pasakė), kuri yra laiminga, nes taip tiesiog nusprendė! Pasirodo, net ir spintos tamsumoje galima sugebėti būti laimingam…

Autorė pristato šią knygą:

http://www.youtube.com/watch?v=Pl-ZgjzHyLU

R. Aškinytės svarbiausių dešimt principų,  rašant romaną „Lengviausias“:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-07-rasa-askinyte-desimt-budu-parasyti-romana-ir-tukstanciai-budu-ji-suprasti/64097

 Arba mintys, arba tai, kas užkliuvo:

Žinot, nusprendžiau būti laiminga. O ką? Juk kiekvienas žmogus vertas laimės.

Man atrodo, kad labai svarbu, kur žmogų pirmą kartą pamatai. Pirmą įspūdį susidarom labai greitai, ir ne tik pagal drabužius, bet ir pagal tai, kur susitikom. Juk didžiulis skirtumas, ar žmogų susitinki oro uoste, ar archyve, bibliotekoje ar biliardinėje, cirke ar ceche, Dakare ar daigyne, Ermitaže ar elektrinėje, fotostudijoj ar federalinių tyrimų biure, gaisrinėje ar galanterijos skyriuje, Haid parke ar hareme, Ibisoje ar ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, jachtoje ar…

Kai tik atsiranda kuo mėgautis, tuo pat metu kas nors ima erzinti. Šitie du dalykai neatskiriami. 

To, kas yra dabar, tiesiog nėra. Visada tą žinojau. Viskas tik buvo arba dar bus. To , kas yra dabar, iš tikrųjų nėra.

Man visada reikia to, ką turi kiti. Čia aš jau nieko negaliu padaryti. Nesu atsakinga už ligas, kuriomis sergu.

… jei kuo nors džiaugiesi, tai ir yra laimėjimai. 

Man atrodo, kad nepastovumas – tai ne pasiteisinimas, jei visi nepastovūs dalykai galėtų tai atsirasti, tai vėl išnykti, pasaulis būtų pernelyg neprognozuojamas.

O aš visą laiką svajojau būti langų valytoja. Man atrodo, kad skaidrumas – gražiausia daiktų savybė.

Dabar tokie laikai, kad nežinai, liūdėt ar džiaugtis, todėl nedarai nei to, nei to.

Man patinka, kai kitiems atrodo, kas aš žioplė. Jie bent trumpam susimąsto, nes stengiasi nustatyti, ar aš proto niekad neturėjau, ar tik dėl kažkokių aplinkybių praradau.

Tik pasakyk, kas tau patinka, visi tuoj pradės tuos dalykus dovanoti. Žmonės visiškai neturi fantazijos.

Jei nori nuspėti ateitį, iš tylos gali padaryti labai daug išvadų. Gaila, bet aš tylėti nemoku. Man saugumo suteikia triukšmas.

Aš dažnai mėgstu apsimesti, kad nepažįstu žmonių. Kažkodėl kitiems tas žaidimas nelabai patinka. Kai buvau maža, apsimesdavau, kad nepažįstu savo mamos. […]
Kodėl kai žmogus užsimano pažaisti, kiti ima manyti, kad jis išėjo iš proto? Iki šiol nesuprantu, kuo blogas šitas žaidimas. Juk tai net ne žaidimas. Mes iš tikrųjų vieni kitų nepažįstame, tai kam apsimetinėti? 

Aš dažnai pažiūriu į veidrodį ir suprantu, kad esu negraži. Kažkodėl kiti to nemato. Bet aš negraži. Nežinau, ką daryti. Aš užsimerkiu, bet veidrodis yra ir vidinėje mano vokų pusėje. Aš vis tiek save matau. Man nepatinka negražūs žmonės, aš niekada nenorėjau būti negraži. Gerai, kad bent kiti to nemato, aš nenoriu versti kitų žmonių žiūrėti į negražius dalykus.

Dar jis sako, kad mano oda švelni kaip šilkas. Man patinka galvoti, kad mano odą padarė kirminai ir vorai. Padarė sau, ne man, aš tik atėmiau iš jų, ir nešioju kaip savo.

Nemėgstu dryžuotos patalynės. Jei atsiguli skersai lovos, brūkšniukai tau rodo, kad elgiesi neteisingai.

Aš puikiai matau, ką vienatvė su ja padarė. Ji apsileido ir tapo laimingu žmogumi. 

... tikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Tikiu meile, kuri prasideda anksčiau, nei pamatai žmogų. Kurį laiką jauti, kad myli, tik dar nežinai, ką. Tada reikia gerai apsidairyti.

Stengiausi niekada nieko neturėti rankose, norėjau būti visada pasiruošusi. Kad jei ką nors netyčia sutikčiau ir norėčiau apkabinti, prisiglausti visu kūnu, galėčiau tai laisvai padaryti.

Net ir vienas plaukelis turi savo šešėlį.

Aš Aleksą mylėjau, bet niekada jam to nesakiau. Man atrodo, kad sakyti žmogui, jog jį myli, gali tik tada, jei daugiau išvis neturi ko pasakyti.

Mėgstu knygas su gera pabaiga. Neseniai skaičiau šaškių uždavinyną. Ten baltieji visada pradeda ir laimi.

Neskaitykite knygų. Kam jums reikia žinoti, kodėl jūs norite pajusti tai, ko niekada nebuvo ir nebus? Nėra tokio laiko, nėra tokios vietos.

Ateitį nuspėti nesunku, tereikia susitaikyti su tuo, kad ateitis vieną dieną neateis.

Jis atrodė niekam nereikalingas, kaip didelis ir išmirkęs arbatžolės lapas puodelyje.

- Man labiau patinka spirti nei suduoti ranka, - pasakojo Anastazija. (Pagalvojau, kad nieko čia keisto. Kai spiri, auka yra toliau, ne taip gerai matosi, kaip jai skauda. Dar geriau būtų, jei smūgį galėtum nusiųsti paštu, įdėjus j voką kaip laišką. Juk jei nematai, ką blogo padarei, tai jautiesi taip, lyg nieko ir nebūtum padariusi.)

Moterys, turinčios vyrą, raudonai nesirengia.

Į malonumus reikia  žiūrėti dar rimčiau, nei į darbą ir jiems atitinkamai ruoštis.

Skausmas yra mažutis kaip viena ląstelė. Kiekviena gyvybė iš ląstelės.
Liūdesys yra mažutis. Todėl niekada negali žinoti, kur jis yra.
Visų dalykų pradai yra maži.
Man atrodo, kad mažus dalykus reikia taupyti.

Gamta leido atsirasti žmogui. Žmogus leido atsirasti meilei. Meilė leido atsirasti gamtai.
Gamta leido atsirasti sraigėms. Sraigės leido atsirasti galimybei rinktis. Galimybė rinktis leido atsirasti gamtai.
Gamta leido atsirasti kiaušiniui. Kiaušinis leido atsirasti klausimams. Klausimai leido atsirasti gamtai.

Knygas jis rinkosi taip, kaip kitas žmogus rinktųsi lovą – pirmiausiai pažiūrėdavo, ar jos gražios ir patogios.

Dažniausiai, kuo daugiau žmonių sutinki, tuo tuštesnis atrodo pasaulis. 

Guliu ir žiūriu į mėnulį. O  jis į mane nežiūri, aiškiai tai matau.

Kur nueina praėjęs liūdesys? Manau, užlenda už spintos. 

Nežinau, ar galiu ką nors galvoti. Nežinau, ar tai, kas vyksta mano galvoje, yra galvojimas.

Manau, kad laimė – kaip dūmai, kuo labiau pūti, tuo daugiau jų atsiranda.

Gaisras – kaip vėjaraupiai: persirgai ir įgyji imunitetą.