Kai ant pirštų galų ištipena vaikystė, gėlėje prie karsto numiršta bitė.... Mažmožių Dievas / Arundhati Roy

    [2012 Knygų iššūkis] 

    Absoliutaus susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos, nuo buitinių minčių reikalaujanti, ketverius metus rašyta knyga. Skaitant jokio poilsio, jokio atokvėpio ar „paskraidymo padebesiais“. Taip pat, kaip ir autorei berašant (autorė neperrašinėjo savo minčių: pirmasis knygos variantas buvo vienintelis ir paskutinis), taip ir beskaitant reikia susitelkimo, o po jo – ir tam tikro atsipalaidavimo. Įkyriai zyziantis televizorius vietoj „fono“ - niekaip nepadeda protui sekti paskui akis, dėliojančias iš žodžių sakinius….
  

   Neretai teko ir pakartotinai grįžti atgal pastraipą ar net kelias, tam, kad atsekčiau susipainiojusios ar iš kažkur atklydusios „nelimpančios“ istorijos, tiksliau – minties, giją… 

Lėtai. 

       Beveik skiemenuojant (mintyse prasmę).

                 Grįžti atgal. 

                            Vėl… Iš naujo…. 

                                   „Mažmožiai“, bet sunkiai įveikiami… Gal pritrūko vidinio gebėjimo suprasti žodžiais nusakomą indišką mimiką, rankų judesiais perduodamą istoriją.
     Atskiri sakiniai. Kartais tokie trumpi. Tik vienas žodis. Bet taip taikliai pataikantis „tėkšti“ tiesą į akis (ne visuomet labai „švarią“, pageidaujamą ar gražią).

     Čia viskas turi savo vietą. Sakiniai taip pat yra ten, kur ir turi būti. Ir niekur kitur. Čia viskas pastebima. Laiku ir savoje vietoje. Netgi „nepatiklaus driežo mirktelėjimas“ nelieka nepastebėtas. O šaltos peteliškės kojytės amžiams palieka antspaudus širdyje….

     Jau nuo pat pradžių yra neslepiama, kad einama link kažko baisaus, nemielo ir nemalonaus… Ir tas laukimas, ta nuojauta lydi per visą knygą. Netektis, Siaubas ateina neįprasta forma, neįprastais žodžių junginiais: pamažu išmokstama „blizgančios laumžirgių kalbos“.

     Knyga skaitosi taip, lyg dar tik mokinčiausi kalbėti, suvokti, dėlioti mintis. Lyg staiga būtų pasibaigę visi žodžiai pasaulyje. Ir nebegaliu suprasti ką derėtų veikti su knyga, su joje įrašytais gyvenimais. Lyg tam, kad suprasčiau reiktų skaityti dar kartą. O gal ir dar vieną. O gal – susidėlioti galvoje mintinai išmoktus sakinius. Tol, kol jie patys suras sau tinkamas vietas.

     Keista knyga: nuo pradžioje visiškai nepatikusios, lėtai, per lėtai srovenančios; iki užvertus paskutinį lapą, pragraužusios manyje skylę ir jau su triukšmingu kriokliu užliejančios visas mintis…
Matyt, manieji Mažmožiai surado savo vietas pasaulyje… 

Limpančios mintys:

 

...jie manė, kad jei tave suvažinės gatvės perėjoje, tai už laidotuves mokės vyriausybė. Buvo šventai įsitikinę, kad perėjos tik tam ir sugalvotos, dėl nemokamų laidotuvių.

Bažnyčioje buvo karšta, balti kalijų krašteliai sudžiūvo ir užsirietė. Gėlėje prie karsto numirė bitė.

Sofi-mol mirė, nes negalėjo kvėpuoti.

Ją nužudė laidotuvės.

Drėgnai žalia žolė atrodė patenkinta. Laimingi violetiniai sliekai išdygdavo purvyne.

… tylėjimas nebuvo slegiantis. Nei įkyrus. Nerėžė ausies. Jo [Esthos] tylėjimas nekaltino, neprotestavo, jis buvo panašesnis į vasarinę augalų ramybę, apsnūdimą, psichologiškai atitiko dvikvapių žuvų elgseną per sausrą, tik Esthai sausra, rodės, niekad nesibaigs.  

Įsiskverbusi tyla pasiliko Esthoje ir plėtėsi. Išsprūdo iš jo galvos ir apglėbė lipniomis rankomis. Čiūčiavo jį pirmykščiu embriono širdies plakimo ritmu. Slaptingi čiuptuvėliai su siurbtukais colis po colio šliaužė jo smegenimis, išlieždami atminties kalnus ir klonius, išraudami senus sakinius, nubaidydami juos nuo liežuvio galiuko. Ji atėmė iš jo minčių žodžius ir paliko jas apgenėtas ir nuogas. Neišsakomas. Nebylias. Taigi stebėtojui galbūt net neegzistuojančias. Metams bėgant, Estha lėtai traukėsi iš pasaulio. Jis priprato prie neramaus aštuonkojo, kuris gyveno jame, purkšdamas ant praeities juodus raminamuosius. Pamažu jo nebylystės priežastis buvo paslėpta, giliai palaidota guodžiančiose tylos klostėse.

Sofi-mol Netektis tykiai lyg ramus padarėlis vienomis kojinėmis slampinėjo po Ajemeno Rūmą. Ji slėpėsi knygose ir valgyje. Mamačės smuiko futliare. Šašuose ant Čako blauzdų, kuriuos jis nuolat nudraskydavo. Jo glebiose moteriškose kojose. 

Keista, kad kartais mirtis prisimenama daug ilgiau negu gyvenimas, kurį ji pavogė.

Kol nekrito į akis, galėjo ramiai aiškintis, ką norėjo: kas yra krūtys ir kaip jas skauda. Kas yra šinjonai ir kaip jie dega. Kas yra gyvenimas ir kaip jį gyventi.

…dėl pirmenybės varžosi įvairios nevilties rūšys. Ir kad vieno žmogaus neviltis niekad nebūna itin baisi. Kad asmeniškai bėdai šleptelėjus pakelėje greta didžiulės, įnirtingos, besisukančios ratu, persekiojančios, juokingos, pamišusios, neįtikėtinos, viešos nacionalinės sumaišties šventyklos, šis tas atsitinka. Kai Didysis Dievas stūgauja it karštas vėjas ir reikalauja nuolankumo. Tada Mažasis Dievas (jaukus ir santūrus, asmeniškas ir ribotas) atbukęs pasišalina nelinksmai juokdamasis iš beprotiškos savo drąsos. Nuolat pratinamas prie savo nereikšmingumo, jis surambėja ir iš tiesų tampa viskam abejingas. Viskas nesvarbu. Niekas neturi reikšmės. Ir kuo nesvarbiau, tuo geriau. Juk iš tiesų tai niekad neturėjo reikšmės. Juk atsitikdavo Baisesnių Dalykų. Šalyje, iš kurios ji atvyko, amžiams įstrigusioje tarp karo baimės ir taikos siaubo, nuolat atsitikdavo Baisesnių Dalykų.

Vieno dvynio tuštuma yra tik antrojo ramybės atmaina.

… užsidariusi triukšmingoje Televizijos tyloje….

Rahelės naujieji dantys tebetūnojo dantenose kaip žodžiai plunksnakotyje.

Ji iš visos širdies pritarė įprastinei nuomonei, kad ištekėjusiai dukteriai tėvų namuose vietos nėra. O išsiskyrusiai dukteriai apskritai niekur nėra vietos.

Dvyniai buvo per maži ir nieko nesuprato, todėl Mažė-kočama pavydėjo jiems laimės akimirkų – kai pagautas laumžirgis kojytėmis pakelia akmenuką nuo delno, kai jiems leidžiama maudyti paršiukus arba kai jie randa dar šiltą vištos kiaušinį. Tačiau labiausiai ji pavydėjo, kad jie yra atrama vienas kitam. Vylėsi, kad juos ištiks bent jau simboliška nelaimė. Mažų mažiausiai.

Kuždesio negalime suprasti, nes mūsų sielas sužalojo karas. […] Karas, kuris paima į nelaisvę svajones ir persvajoja jas. Karas, kuris privertė mus dievinti nugalėtojus ir niekinti save.  

Mes esame karo belaisviai. Mūsų svajonės suklastotos. Mes neturime savo vietos. Mes be inkaro plaukiame neramia jūra. […] mūsų sielvartas niekad nebus tikrai liūdnas. Mūsų džiaugsmas – niekad tikrai laimingas. Mūsų svajonės – niekad tikrai didelės. Mūsų gyvenimas – niekad tikrai svarbus.

Atmintis buvo ta moteris traukinyje. Nelyginant beprotė kilnojo tamsius daiktelius spintoje ir ištraukdavo juos kuo neįtikimiausius: dirstelėjimą, jausmą. Dūmų kvapą. Priekinio stiklo valytuvą. Akmenines motinos akis. Ir visai kaip sveiko proto, palikdavo milžiniškus tamsos plotus, pridengtus šydu. Neprisimintus.

Šaižūs it plienas policijos švilpukai subadė Triukšmo Skėtį.

 Aristokratai – tai žmonės, kurie nepučia seilių burbulų ir nedrebina kojų. Ir valgo gražiai.

…jūroje mirusius suvyniodavo į baltą paklodę ir išmesdavo per bortą, pririšę ant kaklo akmenį, kad lavonas neplūduriuotų. Estha neįsivaizdavo, iš kur jūreiviai galėdavo žinoti, kiek akmenų pasiimti į kelionę.

Lietus liovėsi. Pilkas dangus užsitraukė, 0 debesys sušoko į gumuliukus nelyginant blogai prikimštas čiužinys.

Šalta peteliškė neįprastai tankiais nugariniais šepetukais švelniai nutūpė Rahelei ant širdies. Vietos, kur prisilietė ledinės jos kojytės, pašiurpo. Šešiose vietose pašiurpo jos nerūpestinga širdis.

Mamytė myli ją truputį mažiau.

  

Yra neįmanomų dalykų – kad ir rašyti laiškus daliai savęs. Kojoms ar plaukams. Arba širdžiai.

Aklos akys už įkypų akinių nuo saulės buvo užmerktos, bet ji matė, kaip  muzika apleidžia jos smuiką ir lyg dūmas sklaidosi popietėje. 

Galvoje buvo kaip giedrą dieną kambaryje užtraukus tamsias užuolaidas.

Kur išleisti Meilės Įstatymai, apibrėžiantys, ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek.

Nuo medžių varvėjo dienos žaluma.

Tolimi torto trupiniais apsivėlę balsai ir besiartinantys Mėlynosios Kariuomenės žingsniai prispyrė draugus įkišti paslaptį į stiklainį.

Ruošis ruoštis būti pasiruošusiems.

Girdėjo mėlyną kryžiuku siuvinėtą popietę.
Lėtai besisukantį ventiliatorių palubėje. Saulę už užuolaidų.
Geltoną vapsvą, irzliai dūzgiančią palei lango stiklą.
Nepatiklaus driežo mirktelėjimą.
Saulėje besiraukšlėjančius skalbinius. Traškančias paklodes. Standėjančius krakmolytus sarius. Šviesius, beveik baltus, su auksu.
Raudonas skruzdes ant geltonų akmenų.
Įkaitusią karvę, kuriai karšta. Mūū. Tolumoje.

Tai buvo valtis. Mažutė medinė valtelė.
Valtis, ant kurios sėdėjo Estha ir kurią rado Rahelė.
Valtis, kuria Amu keldavosi per upę. Naktį mylėti vyriškio, kurį jos vaikais mylėdavo dieną.
Tokia sena valtis, kad išleido šaknis. Beveik.
Pilkas senas valties žolynas su valties žiedais ir valties vaisiais. O po juo – valties formos išdžiūvusios žolės lopas. Trepenantis, skubantis valties pasaulis.
Tamsus, sausas ir vėsus. Dabar be stogo. Ir aklas.
Balti termitai pakeliui į darbą.
Baltos boružės pakeliui į namus.
Balti vabalai, besirausiantys urvelius nuo šviesos.
Balti žiogai su balto medžio smuikais.
Liūdna balta muzika.
Balta vapsva. Nebegyva.
Trapi balta gyvatės išnara, užkonservuota tamsos, subyrėjusi saulėje.

Čia jie mokėsi Tylos ir perprato blizgančią laumžirgių kalbą.
Čia jie išmoko Laukti. Stebėti. Galvoti ir neišsakyti minčių.

Čia pat it uolus brangaus restorano padavėjas slampinėjo beprotybė. Kutapenas su pavydu galvojo apie bepročius, kurie gali vaikščioti. Nė nemirktelėjęs būtų sudaręs, jo nuomone, visiškai padorų sandorį: atidavęs sveiką protą už sveikas kojas.

Vienu metu jis mokėjo daryti tik vieną dalyką.
Jei glaudė ją, negalėjo bučiuoti. Jei bučiavo, negalėjo matyti. Jei matė, negalėjo jausti.
Jei jis lietė ją, negalėjo kalbėti, jei mylėjo, negalėjo palikti, jei kalbėjo, negalėjo klausyti, jei kovėsi, negalėjo laimėti.

Amu krūptelėjo.
Nuo stingdančio pojūčio tą karštą popietę, kad Gyvenimas Nugyventas. Kad jos taurė pilna dulkių. Kad oras, dangus, medžiai, saulė, lietus, šviesa ir tamsa pamažu virsta smėliu. Kad smėlis užpils jai šnerves, plaučius, burną. Pargriaus ją, ir paviršiuje liks tik besisukantis sūkurys – lyg paliktas krabo, paplūdimyje besirausiančio gilyn.

Garai, nuo kurių raukšlėjosi jaunystė ir užsikonservavo ateitis.

Nesvarbu, kad vaidinimas jau buvo prasidėjęs, nes kathakali seniai atskleidė Didžiųjų Istorijų paslaptį: jos yra didžiosios todėl, kad neturi paslapčių. Didžiosios Istorijos – tai istorijos, kurias girdėjai ir nori dar kartą išgirsti. Istorijos, kurių bet kurioje vietoje gali atsidurti ir patogiai įsitaisyti. Jos neklaidina netikėtais įvykiais ir klastinga pabaiga. Jos nestebina nenumatytais dalykais. Jos pažįstamos kaip namai, kuriuose gyveni. Arba mylimojo odos kvapas. Žinai, kaip jos baigiasi, tačiau klausaisi, lyg nežinotum. Lygiai taip pat žinai, kad kada nors mirsi, bet gyveni, lyg nemirtum. Žinai, kas Didžiosiose Istorijose gyvena, kas miršta, kas susiranda mylimąją, kas ne. Ir vis dėlto nori vėl sužinoti.

Tykiai aiktelėjęs lyg šiltas kūnas, įbridęs į šaltą jūrą, mažutytis tvarkingas Margaretos-kočamos gyvenimas išsižadėjo savęs šio iš tiesų barokinio beprotnamio labui.

Paskui jį apėmė Siaubas ir iškratė iš jo žodžius.

Abudu pasikalbėjo. Trumpai, slaptai ir be užuolankų. Lyg kalbėtųsi skaičiais, o ne žodžiais. Paaiškinimai buvo nereikalingi. Jie nebuvo draugai ir vienas kitu nepasitikėjo. Bet puikiai vienas kitą suprato. Abu buvo žmonės, kurių vaikystė prabėgo nepalikusi pėdsako. Nesmalsūs. Neabejojantys. Abu tikrai, gąsdinamai suaugę. Jie žvelgė į pasaulį nesvarstydami, kaip šis sukasi, nes žinojo. Jie jį ir suka. Jie yra mechanikai, aptarnaujantys skirtingas tų pačių staklių dalis.

Išvydus dukrelės lavoną, Margertos–kočamos sielą it vaiduokliški plojimai tuščioje salėje sudrebino sielvartas.

Netekties Dievas.
Mažmožių Dievas.
Jie nepalieka nei pėdsakų smėlyje, nei raibulių vandeny, nei atspindžių veidrodžiuose.

Nesąmoningas žmogaus potraukis naikinti viską, ko jis negali nei pavergti, nei sudievinti.

…pasirodė, kad jis nusišypsojo. Ne lūpomis, kažkuria kita, nesužalota dalimi. Galbūt alkūne. Ar petimi.

Ant pirštų galų ištipeno vaikystė.

…jie instinktyviai kabinosi į Mažmožius. Dideli Dalykai visuomet slypi viduje. Jie žinojo neturį kur eiti. Neturį nieko. Net ateities. Todėl kabinosi į mažmožius.