„Atidaryta dėl mirtinų priežasčių“ arba kodėl Apple obuolys prakąstas

Savižudybių krautuvė / Jean Teulè
 

Kai neretai aplanko mintys, kad nespėsiu perskaityt visų norimų puikių knygų, siaubingas gailestis apima valandoms, praleistoms su visiškai beverte (man asmeniškai) knyga… Knyga, kuri buvo prancūzų rašytojo Jean Teulè sumanyta kaip pokštas po kelių rimtų romanų, skaitytojams turėjo sukelti šypsenas ir mirtį nuo juoko…. Nemiriau… Na, gal tiesiog nesuprantu juodojo jumoro…. Bet kokiu atveju – visiškai ne mano knyga. Ir vis galvoju – kodėl gi aš jos neužverčiau nebaigus skaityti?…

Pagal šią juodąją satyrą šiais metais (2012) bus rodomas animacinis filmas suaugusiems, kurio pristatymą pasižiūrėti galima čia.  Be to, šis filmas buvo pasirinktas kaip atidarymo filmas Annecy Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje Prancūzijoje.

Iš knygos galiu pasakyti tiek, jog jei Adamsų šeimynėlė tūrėtų verslą, tai būtent tokią krautuvėlę! Na, ką gali žinoti, gal tiesa yra tame, jog kiekvienam poreikiui atsiranda jo įgyvendintojas, savo paslaugas besiūlantis asmuo… Gal visus žmonių poreikius reikia patenkinti… ir – ne bet kaip, o kaip ir kiekvieną paslaugą teikiant –  visur svarbu kokybė ir meilė savo darbui. Taipogi, knygoj išreikšta mintis, jog kiekvienas žmogus į pasaulį atėjo įvykdyti savo užduoties, atlikti tik jam skirtą vaidmenį, labai netikėtai atsiskleidžia pabaigoje... Ir dar – šiuo metu tikrai pritariu minčiai, jog norint kam nors sugadinti nuotaiką – reikia pasiūlyti (priversti) pasižiūrėti televizijos žinias! Deje, tai visiška tiesa pastaruoju metu… 

P.S. kodėl tas Apple obuolys prakąstas? 

Pakankamai išsamus paaiškinimas knygoje ;)

Keletas apnuodytų knygos minčių: 

Kai ant pirštų galų ištipena vaikystė, gėlėje prie karsto numiršta bitė.... Mažmožių Dievas / Arundhati Roy

    [2012 Knygų iššūkis] 

    Absoliutaus susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos, nuo buitinių minčių reikalaujanti, ketverius metus rašyta knyga. Skaitant jokio poilsio, jokio atokvėpio ar „paskraidymo padebesiais“. Taip pat, kaip ir autorei berašant (autorė neperrašinėjo savo minčių: pirmasis knygos variantas buvo vienintelis ir paskutinis), taip ir beskaitant reikia susitelkimo, o po jo – ir tam tikro atsipalaidavimo. Įkyriai zyziantis televizorius vietoj „fono“ - niekaip nepadeda protui sekti paskui akis, dėliojančias iš žodžių sakinius….
  

   Neretai teko ir pakartotinai grįžti atgal pastraipą ar net kelias, tam, kad atsekčiau susipainiojusios ar iš kažkur atklydusios „nelimpančios“ istorijos, tiksliau – minties, giją… 

Lėtai. 

       Beveik skiemenuojant (mintyse prasmę).

                 Grįžti atgal. 

                            Vėl… Iš naujo…. 

                                   „Mažmožiai“, bet sunkiai įveikiami… Gal pritrūko vidinio gebėjimo suprasti žodžiais nusakomą indišką mimiką, rankų judesiais perduodamą istoriją.
     Atskiri sakiniai. Kartais tokie trumpi. Tik vienas žodis. Bet taip taikliai pataikantis „tėkšti“ tiesą į akis (ne visuomet labai „švarią“, pageidaujamą ar gražią).

     Čia viskas turi savo vietą. Sakiniai taip pat yra ten, kur ir turi būti. Ir niekur kitur. Čia viskas pastebima. Laiku ir savoje vietoje. Netgi „nepatiklaus driežo mirktelėjimas“ nelieka nepastebėtas. O šaltos peteliškės kojytės amžiams palieka antspaudus širdyje….

     Jau nuo pat pradžių yra neslepiama, kad einama link kažko baisaus, nemielo ir nemalonaus… Ir tas laukimas, ta nuojauta lydi per visą knygą. Netektis, Siaubas ateina neįprasta forma, neįprastais žodžių junginiais: pamažu išmokstama „blizgančios laumžirgių kalbos“.

     Knyga skaitosi taip, lyg dar tik mokinčiausi kalbėti, suvokti, dėlioti mintis. Lyg staiga būtų pasibaigę visi žodžiai pasaulyje. Ir nebegaliu suprasti ką derėtų veikti su knyga, su joje įrašytais gyvenimais. Lyg tam, kad suprasčiau reiktų skaityti dar kartą. O gal ir dar vieną. O gal – susidėlioti galvoje mintinai išmoktus sakinius. Tol, kol jie patys suras sau tinkamas vietas.

     Keista knyga: nuo pradžioje visiškai nepatikusios, lėtai, per lėtai srovenančios; iki užvertus paskutinį lapą, pragraužusios manyje skylę ir jau su triukšmingu kriokliu užliejančios visas mintis…
Matyt, manieji Mažmožiai surado savo vietas pasaulyje… 

Limpančios mintys:

Prisukamas apelsinas. Anthony Burgess

 [2012 knygų iššūkis]

 „Racionaliojo amžiaus erezija - matau, kas yra gera, ir tam pritariu, bet darau tai, kas bloga.“

Po kauliukžmogių taip norėjosi kažko mielo, malonaus, ir jau taip nepataikiau! Jaučiuos lyg išsimurkdžiusi mėšlyne…. Kai aplink pakankamai smurto, prievartos, mažiausiai norisi skaityti apie smurtautojų negalėjimą išgyventi be sadizmo…. O dar tos knygos mintys, kad ak, koks vargšiukas herojus, jį mat pakeitė prieš jo valia, nuskriaudė ir dar – kankino (privertė iš šalies žiūrėti į savo ir panašių į jį, aukas) ir dabar, jau nebegalės pasitenkinti, nebegalėsi pakasyti niežtinčių kumščių ar perštinčių kojų į savo aukų kūnus, nebegalės pasismaginti…. Ptfu… Suprantu, kad kaip ir dvasiai pakylėti skirta muzika pasirinkta atsvarai, taip ir gailestis smurtautojui-sadistui priešpastatytas gailestis jam…

Be jokios abejonės knyga savita rašymo stiliumi, žodžių sakiniuose panaudojimu, o pratarmė (beveik dešimties puslapių!, parašyta S. Dagio, S. Repečkos) – bene labiausiai sudominusi, iš kiek tik teko skaityti. Be to, paties autoriaus gyvenimas yra vertas bent jau išsamaus aprašymo. Jis – ne tik rašytojas, bet ir: rašė eiles, mokytojavo, dėstė, buvo švietimo inspektorius, sukūrė netgi simfonijų!

Prievarta, smurtas, sadizmas Bethoveno muzikos fone: visapusiškam pagrindinio veikėjo pasitenkinimui.

Vagystės su būtinu, tiesiog privalomu beprasmiu, nepateisinamu smurtu pramogai, smurtu iš neturėjimo ką veikti. O tiksliau – turėjimui ką veikti. Smurtas čia – lyg hobis…

Herojaus kelias nuo amoralaus, žiauraus, niekšiško, pasmerkto visuomenėje iki – smegenų plovimo tiesiogine prasme. Tačiau tikslas vis vien nepasiekiamas – visuomenėje nepripažįstamas ir nepriimtinas nei amoralus, nei „pertvarkytas“: be teisės pasirinkti smurtaujantį elgesį (!) jaunas žmogus. O be to – galimybė rinktis teigiamą elgesį – yra primesta, herojus numalšina savo smurto alkį vien dėl fizinės kančios. Tačiau jo siela, charakteris vis vien lieka nepakitę. Nepavykęs bandymas prievarta ir žiaurumu išgydyti prievartą ir žiaurumą!

Galiausiai lieka be vietos. Be mylinčių artimųjų. Be draugų. Be galimybės patirti malonumą (įprastais būdais). Su labai skaudžia praeitimi. Ir neabejotinai be jokios ateities.

 Užkliuvusios pastraipos:

Keliais žmonėmis šiandiena buvai? Kiekvienas gali būti bet kuo. KAULIUKŲ ŽMOGUS. Luke Rhinehart

[2012 Knygų iššūkis]

Nenormali, erzinanti, šokiruojanti (bet ne juokinanti), nestandartinė novelė apie Šansą.

Apie įpročių atsisakymą; apie „nuobodaus“, įprasto, rutiniško gyvenimo tragišką (?) absoliutų pakeitimą nauju, niekam dar nežinomu ir neišbandytu būdu.

Knyga, kai skaitai ir niekaip neįsivaizduoji jos pabaigos. Buvau tikra, kad knygos veikėjas baigs kaip nors tragiškai, vienareikšmiškai žlugs (ir psichiškai (jei dar nebuvo nuo pat pradžių, kaip man labai įtartina), ir fiziškai).

 Tiesiog rastas „tobulas“ būdas pateisinti bet kokį poelgį, įskaitant ir tą, kuris yra už įstatymų ribų: žmogžudystę, išžaginimą. Tas pats, kas kartais visuomeninio informavimo priemonėse pasigirstantys nusikaltėlių „pasiaiškinimai“: „man taip liepė balsai galvoje“. Čia „liepia“ kauliukai. Tik „pamirštamas“ tas faktas, jog kauliukų galimybes pasirinko, sugalvojo pats žmogus. O juk tarp pasirinktų elgesio galimybių buvo galima įterpti vien tik moralias, visuomeniškai priimtinas, „teigiamas“, nieko nežalojančias! Tačiau ši „terapija“ – tai savęs pateisinimo galimybė – „ne aš kaltas“; atsakomybės jausmo nebūvimo ar nenoro jį turėti pateisinimas.

Kauliukų Terapija (apskritai terapijos pagrindinis tikslas – išgydyti žmogų (pacientą)), čia -  visagriaunanti…  Visiškai iškreipiamas siekis: kad mintys ir įsitikinimai, požiūriai bei nuostatos, ne trukdytų, o padėtų gyventi. Terapija čia virsta religija, kurios prievoles privalai vykdyti netgi jei tam ir nepritari pats, net jei suvoki griaunąs savo gyvenimą.

Suprasčiau tai kaip žaidimą, kuris turi savas taisykles, pradžią ir aiškią pabaigą. Tačiau, čia nebepaisoma jokių ribų (fizinių, emocinių, moralinių, …) Žmogaus absoliutaus paklusimo išbandymas. Ir kas paneigs, kad tokiame žaidime gyvenimu nebepastebima kada prarandi protą, kada peržengi visas ribas? („Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija“)

Elgesio galimybės parenkamos iki visiško absurdo: pakeisti įpročius – kodėl į darbą turiu eiti, jei galiu – šliaužti, eiti atbulomis ir pan?, kodėl reikia miegoti lovoje, o ne po ją?, kodėl kalbėti turiu kalba, kurią supranta aplinkiniai, kodėl negaliu sudėlioti žodžių iš bet kokių garsų?, kodėl negaliu mušti savo žmonos, prievartauti, žudyti, skriausti?; kodėl nepabuvus prievartaujamuoju? kodėl gi šiandien nepavirtus bepročiu? ar nepabuvus kunigu, visuomenės sergėtoju?; kodėl nevirtus moterimi?; vaiku? …. Knygoje visą tai natūralu taip pat, kaip noras keliauti po nematytas šalis, kaip noras paragauti egzotiškus patiekalus, išbandyti naujas pramogas, beigi – patirti narkotinių medžiagų poveikį…. Kauliukų religija tampa narkotinio poveikio medžiaga, neturinti klinikinės išgijimo galimybės.

Daugiau apie autorių, bei šią ‚religiją“ (internetinė erdvė knibžda apsikrėtusiųjų kauliukų ridentojų virusu):

http://www.lukerhinehart.net/

http://diceman.co.uk/clips/the-diceman-explained/

 "Užkliuvusios" mintys (citatos pakankamai ilgos, nes neretai reikalingas kontekstas):