Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.
Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."
„Negirdėjau muzikos, nemačiau paveikslų, neskaičiau knygų [...] man sava tik akmeninga plynė, klajonės ir lėtai senkanti viltis; esu bevaisė atžala rasės, apie kurią nieko nežinau, netgi ar ji išnykusi.“
Save pačią įvardini „žmogumi, moterimi“ tik todėl, kad kitos, tokios pačios kaip tu, tave taip vadina; tačiau net neturi vardo, o tik apibūdinimą – išorinį ir susijusį su aplinkybėmis. „... nieko neišmaniau, nieko neprisiminiau iš savo pačios vaikystės. Štai kodėl turbūt taip skiriuosi nuo kitų. Man tikriausiai stinga tam tikros patirties, kurios turėdama tampi žmogumi.“
Kaip gali atsakyti į klausimą, kai nebežinai ar tai, ką atsimeni yra tikra: ar tai, kokį matai patekėjusį mėnulį yra tas tikrasis mėnulis? Ar tai, ką atsimeni iš savo ankstesnio gyvenimo buvo tikra, ar jau tarp atminties vingių pasiklydęs vaizdinys, praradęs savo tikrąsias formas, tikrąsias reikšmes....
Kai viskas gyvenime nebetenka prasmės – ar yra prasmė kelti klausimus? Ar yra prasmė klajoti per žemę, jei net nesi tikras – ar tai tikrai žemė? Ar tada, kai eilinį kartą žlunga viltis surasti gyvą esybę šioje erdvėje, yra prasmė keltis ir eiti toliau, ir tikėtis, ir viltis kad atsitiks kažkas, kas padės sau pačiam įrodyti, jog nesi išprotėjęs?
Kai žinai, kad aplinkui nėra nieko, nėra nei vieno žmogaus (bet mažulytė viltis, kad visgi, kad iš esmės yra galimybė sutikti dar vieną –nors vieną, gyvą žmogų, graužia jau ir taip pakankamai išgraužtą širdį), ar yra prasmė siekti žinojimo, pažinimo, patirties, paprasčiausių įgūdžių? „... nieko gyvenime neturėdamos čiumpa tą truputį, kas joms atitenka, ir išspaudžia iš jo kuo daugiau, kad kiekvienu įvykio krisleliu pasotintų savo išbadėjusią dvasią.“
Ar suvokimas, kad galiausiai liksi viena, (viena vienintelė visame akis aprėpiančiame plote ir dar truputėlį didesniame, nes juk atėjai iš „kažkur“, juk keliavai skirtingomis kryptimis, nes juk skaičiavai žingsnius, skaičiavai saulėtekius ir mėnulio pilnatis, skaičiavai niūrius rūsius ir lavonus juose, ...), ir yra TA gyvenimo esmė? Ar visų žmogiškųjų būtybių prasmė gyvenime atsikleidžia tik gebėjime išbūti tarp žmonių ir gebėjime išbūti su pačiu savimi; troškime suvokti nežinomus dalykus net suprantant jų nereikalingumą ir jokios praktinės naudos neturėjimą.
Negi gyvenimo esmė yra mirtį pasitikti oriai ir jos trokšti, nes matei viską, kas buvo įmanoma šioje situacijoje, t. y. tau duotame likime? „Apie pasaulį, kuriame gyvenu, nesupratau nieko. Išvaikščiojau jį visomis kryptimis – ribų neradau.“
... ar yra prasmė norėti mirti oriai, gražiai, tiesiai pasitikti galbūt būsiančią, galbūt užklysiančią kitą būtybę...
... neįstengiu apverkti to, ko neišmanau...
....esame taip pat nepataisomai įkalintos po atviru dangumi, kaip ir už grotų...
Ką veikti su savo grožiu? Pati būčiau galėjusi mylėti save šleivą ar kuprotą; kad mylėtų kiti reikėjo grožio.
... išlikti visada reiškia ne ką kitą kaip atitolinti mirties akimirką.
Nusilpo ne kūnas, o siela, kuriai vis sunkiau buvo išjudinti raumenis, versti plakti širdį, vykdyti kasdienius darbus, siela, kuriai niekas jau taip seniai neteikė peno...
Sėdėdama ant suolo, veidu į saulėlydį, ji prarado savo sielą smegenų vingiuose, paslaptingose atminties kertelėse ir užkambariuose, ji iškeliavo atgal, ieškodama pasaulio, kuris turėtų prasmę, klaidžiodama labirintuose, po truputį smulkėjanti, mažėjanti, tyliai išnykdama, o paskui gęsdama taip pamažu, kad nebuvo justi, kada vargana liepsnelė virto sutemomis.
Patekėjo mėnuo. Moterys visada tvirtino, kad jis panašus į tą joms pažįstamą, bet nebuvo tikros, kad gali pasikliauti tavo prisiminimais.
Puikiai žinau - net tuomet, kai tvirtinu esant priešingai — esu vienintelis gyvas žmogus planetoje, kurioje beveik nėra metų laikų. Aš vienintelė galiu paliudyti, kad yra laikas, bet jis praėjo pro šalį ir aš nepajutau. [...] Galbūt būdamas vienas laiko nejauti? Jį suvoki tik stebėdamas, kaip jis paliečia kitus...
Galbūt ir aš pabandžiau jį [laiką] kurti, rašydama šiuos lapus: pradedu, užpildau žodžiais, kraunu į šūsnį ir vis dėlto manęs nėra, nes tų lapų niekas neskaito.
....kaip galėčiau tarti, esanti žmogiška būtybė - aš, tepažinusi trisdešimt devynis žmones, ir visi jie - moterys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...