Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike
Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami. - [Vilnius] : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. - 671p.
Knyga arba apie metusio darbą
žmogaus „nepastebimą“ nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip
„nekalti kasdieniai malonumai“, arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno
nebuvimą… „Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar
klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti.“ (p.424)
Knyga apie tai, kad ir virdamas
makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.
Knyga apie bandymą susitelkti savame
gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.
Knyga apie gyvenime sutiktus kažką… „Kažką“ nes neaišku – tai reali
būtybė, ar ne, ir iš vis – sutiko jis juos ar ne….
O gal tai knyga apie mylimos
moters palikto vyro jausmus. Tiksliau – lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas
apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs
turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius – staiga jų
netenki – juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???….
O gal knyga apie tai, kad kai
dingsta mylimas katinas – jauti atsakomybę ir jo ieškai – ir tada viskas atrodo
reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai
persikelia į realybę… Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano
autoriaus pavardę, kad nebus aišku – sapnas baigiasi, ar dar ne… O ko gi
daugiau tikėtis, kai jau žinai „nacionalinius Murakamio ypatumus“? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė
termino „mistiškas“ apibūdinimą, reikšmę. Arba – įvedė savo terminą –
„Murakamiškas“….
Visko net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo
paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne
abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta,
ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys,
apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir … Cinamonas. Nors įvykių
pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais
botais….
Čia tiek daug veiksmų „iš niekur“,
tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg „raibulių ant vandens“, tačiau per
visą knygą taip nesulaukiau, kad tie „raibuliai“ pavirstų siautulingomis
bangomis, kurioms nurimus – arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti
audros paliktus padarinius… Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti,
jog sugrįžau į realybę…
Užstrigusi prisukamo paukščio
plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio…
„Iš jo protarpiais sklinda
nežinia koks mechaninis paukščio balsas, tarytum kas prisukinėtų spyruoklę. Mes
jį ir vadinome prisukamu paukščiu. Šitaip jį praminė Kumiko. Nežinojome nei
koks tai paukštis, nei kaip jis atrodo, tačiau tai prisukamam paukščiui buvo nė
motais. Kiekvieną mielą dieną jis atskrisdavo į gretimai želiančių medžių guotą
ir imdavosi prisukinėti mūsų tykaus mažyčio pasaulėlio spyruoklę.“ (p.15)
„Kai žmogus miršta, tai taip
žavu.“ (p.28)
„Kaip gaila, kad neturiu
skalpelio. Perpjaučiau štai čia ir pažiūrėčiau, kas viduje. Ne kas lavono
viduje – ieškočiau pačios mirties gumulo.
Nė trupučio neabejoju: kažko panašaus iš tiesų esama.“ (p.28)
„… kiekvieną dieną žudau laiką.
Kai neslegia būtinybė kuo nors užsiimti, mintys gali nuklysti labai toli, taip
toli, kad net nebenuseksi jų iki pat galo.“ (p. 29)
Prisukamo paukščio iščiulbėtos mintys:
„Ar žmogui iš vis įmanoma kada
nors iki galo suprasti kitą žmogų?“ (p. 33)
„Konkrečiai pavyksta kalbėti tik apie nelabai reikšmingas smulkmenas.“
(p.56)
„Niekas šitaip nesekina žmogaus kaip beprasmės pastangos.“ (p. 61)
„Žmonės – iš tiesų keisti padarai. Pakanka vos dešimt minučių ramiai
pasėdėti – gali išvysti pribloškiančią pilkų spalvų paletę.“ (p. 73)
