Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami. - [Vilnius] : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. - 671p.           

[2013 knygų iššūkis ]

Knyga arba apie metusio darbą žmogaus „nepastebimą“ nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip „nekalti kasdieniai malonumai“, arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą… „Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti.“ (p.424)

Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.

Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.

Knyga apie gyvenime sutiktus kažką… „Kažką“ nes neaišku – tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis – sutiko jis juos ar ne….  

O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau – lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius – staiga jų netenki – juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???….

O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas – jauti atsakomybę ir jo ieškai – ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę… Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku – sapnas baigiasi, ar dar ne… O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai „nacionalinius Murakamio  ypatumus“? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino „mistiškas“ apibūdinimą, reikšmę. Arba – įvedė savo terminą – „Murakamiškas“….

Visko  net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir … Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais….

Čia tiek daug veiksmų „iš niekur“, tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg „raibulių ant vandens“, tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie „raibuliai“ pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus – arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius… Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę…

Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio…

„Iš jo protarpiais sklinda nežinia koks mechaninis paukščio balsas, tarytum kas prisukinėtų spyruoklę. Mes jį ir vadinome prisukamu paukščiu. Šitaip jį praminė Kumiko. Nežinojome nei koks tai paukštis, nei kaip jis atrodo, tačiau tai prisukamam paukščiui buvo nė motais. Kiekvieną mielą dieną jis atskrisdavo į gretimai želiančių medžių guotą ir imdavosi prisukinėti mūsų tykaus mažyčio pasaulėlio spyruoklę.“ (p.15)

„Kai žmogus miršta, tai taip žavu.“ (p.28)

„Kaip gaila, kad neturiu skalpelio. Perpjaučiau štai čia ir pažiūrėčiau, kas viduje. Ne kas lavono viduje – ieškočiau pačios mirties gumulo.  Nė trupučio neabejoju: kažko panašaus iš tiesų esama.“ (p.28)

„… kiekvieną dieną žudau laiką. Kai neslegia būtinybė kuo nors užsiimti, mintys gali nuklysti labai toli, taip toli, kad net nebenuseksi jų iki pat galo.“ (p. 29)

 Prisukamo paukščio iščiulbėtos mintys:

„Ar žmogui iš vis įmanoma kada nors iki galo suprasti kitą žmogų?“ (p. 33)

 „Konkrečiai pavyksta kalbėti tik apie nelabai reikšmingas smulkmenas.“ (p.56)

„Niekas šitaip nesekina žmogaus kaip beprasmės pastangos.“ (p. 61)

„Žmonės – iš tiesų keisti padarai. Pakanka vos dešimt minučių ramiai pasėdėti – gali išvysti pribloškiančią pilkų spalvų paletę.“ (p. 73)

„Smalsumas – kaip lengvapėdis draugužis, kurio iš tiesų negali pasikliauti. Jis tave uždega, o paskui palieka suktis kaip išmanai – su tiek drąsos, kiek sugebėsi sutelkti.“ (p. 78)

„Galbūt negyvi daiktai, kai į juos liaujasi žiūrėję žmonės, tampa dar negyvesni.“ (p. 79)

„Aš nė karto gyvenime taip ir negavau to, ko iš tikrųjų norėjau. Nė vieno vienintelio kartelio! Ar gali patikėti? Tu niekada nesuprasi, ką reiškia šitaip gyventi. Galų gale neišvengiamai prie to pripranti – susitaikai su mintimi, jog, kad ir ko norėtum, tau nelemta to turėti – o jau tada nė nebežinai, ko iš tikrųjų nori.“  (p.85) 

„… argi mes nemirštame – labai labai lėtai, vis po trupučiuką?..“ (p.132)

„Bet žinojimas ko nenoriu, man visai nepadeda suprasti, ko aš noriu.“ (p.142) 

„… bet iš tikrųjų nė negyvenu. Tiesiog vieną po kitos vykdžiau po ranka –pasipainiojusias žemiškąsias užduotis.“ (p.195) 

„… geriausias būdas pagalvoti apie tikrovę – pasitraukti iš jos kiek įmanoma atokiau, pavyzdžiui, nusileisti į šulinio dugną.“ (p. 262)

„Jeigu žmonės gyventų amžinai – jeigu gyventų ir gyventų šioje žemėje nesendami, visada būtų sveiki ir niekad nemirtų… kaip manai, ar ir tuomet jie kvaršintų galvą dėl tokių dalykų, apie kokius nuolat mąstome mes?“ (p. 291)

„Tu – toks supernormalus tipelis, bet nuolat užsiimi kokiomis nors nenormaliomis nesąmonėmis.“ (p. 362)

„Mano realybė vis dar blaškosi kažkur netoliese, taip ir nerasdama kelio grįžti pas mane.“ (p.425)

„Užmerkti akis – savaime reikšmingas veiksmas, nesvarbu, tamsoje ar bet kur kitur.“(p.435)

„Dabar aš jau žinau, kas atsitiko. Jo žodžiai pasiklydo labirinte, juos prarijo istorijų pasaulis. Kažkas, slypėjęs tose pačiose istorijose, pagrobė jo liežuvį.“ (p.490)

„Visa scena atrodė tarytum ne iš šio pasaulio – lyg kokio bepročio ligonio nutapytas paveikslas“. (p.563)

„Žmonės – ne daugiau nei lėlės kietai prisuktomis spyruoklėmis, išrikiuotos ant stalo taip, kad pačios negalėtų rinktis veiksmų laisvės ar judėjimo krypties.“ (p. 577)

„Laiptai buvo tokie neapsakomai ilgi, kad daugmaž pusiaukelėje galutinai praradau krypties jausmą, net nebesupratau, ar lipame aukštyn, ar vis dėlto žemyn. Netgi suabejojau, ar iš vis lipame laiptais.“ (p.631)