Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

 Aš klausiausi Elizabetos šnekos. Sudomino jausmai jos balse – retai kas su manimi taip kalbėdavo, tarsi pajėgčiau suprasti kitų žmonių išgyvenimus. (50p.)

  

Aš juos [vaikus] myliu, bet tik trumpai pakenčiu. (60p.) 

... kai buvau šešerių, supratau, kad vienintelis būdas priversti motiną atsikelti iš lovos ž- ką nors iškrėsti. Elgdavausi taip bjauriai, kad ji galiausiai atsikeldavo ir nubausdavo mane. Kai buvau dešimties, ji nuo to pavargo ir išsiuntė mane į internatą. Tau šito neatsitiks. Tu negali padaryti nieko, kas priverstų mane išsiųsti tave atgal. Nieko. Gali ir toliau mėginti mane, mėtyti mano motinos sidabrą virtuvėje, jeigu tau tikrai to reikia, bet žinok, kad mano atsakymas visada bus tas pats: aš tave mylėsiu ir tave laikysiu. Sutarta? (64p.) 

Pirmoje klasėje sėdėjau dvejus metus, antroje – irgi dvejus. Neapsimetinėjau nemokša – tiesiog nebuvau mokoma. (74p.)

... būti su juo [Grantu, mylimuoju] atrodė tarsi sulaukti atleidimo. Norėjau prisigerti šito jausmo, visa persisunkti, gal kitą dieną jausiuos truputį ne tokia nerimastinga, ne tokia nekenčiama. (97p.)

... lyginau savo ramų buvimą pas Elizabetą su tuo, iš ko, kaip anksčiau maniau, susideda gyvenimas: didelės šeimos, triukšmingi namai, socialinės rūpybos skyriai, perkimšti miestai, smurto protrūkiai. (110p.)

Niekam nebuvau ištikima, išskyrus gėlių kalbą. Jei čia imsiu meluoti, mano gyvenime nebeliks nieko gražaus nei teisingo. (123p.)

 

Aš nepasitikiu savimi. Kad ir kokį įsivaizduoju mūsų gyvenimą kartu, to nebus. Aš jį sugriausiu. (149p.)

 

Grantas mylėjo mane. Jo meilė buvo tyli, bet nekintanti, ir nuo kiekvienos jos apraiškos jaučiausi leipstanti iš malonumo ir kaltės. Aš nebuvau verta jo meilės. (185p.)

[...]

Slapti liko ir mano jausmai Grantui, ir aš ėmiausi juos įsivaizduoti kaip kiautą aplik širdį, tokį pat kietą ir lygų, nepramušamą kaip riešuto kevalas. (185p.)

 

Aš mylėjau, ir ne vieną kartą. Tik neatpažinau to jausmo, kol nepadariau visko, ką galėjau, kad tik jį sunaikinčiau. (251p.)

Visą gyvenimą buvau nekenčianti ir vieniša, negaliu per vieną naktį tapti mylinti ir prieraiši. (252p.)

Kaip ir Grantas, mano duktė nusipelno daug daugiau, negu aš galiu duoti. Norėjau, kad ji neštųsi gudobelės šakelę, laisvai juoktųsi ir mylėtų be baimės. Bet aš negaliu jai to duoti, negaliu išmokyti to, ko pati nemoku. Tik laiko klausimas, kada mano nuodas suterš jos tobulumą. Tas nuodas srus iš mano kūno ir ji su alkano kūdikio goduliu noriai jį gers. Aš nuskriaudžiau visus žmones, kuriuos buvau sutikusi, ir dabar tetroškau žūtbūt apsaugoti ją nuo pavojaus būti mano dukterimi. (266p.)

 

-          Turiu eiti, - pasakiau. – Būk geras, neprašyk pasilikti. Man pernelyg rūpi duktė, kad drįsčiau sujaukti jai gyvenimą – dabar, kai ji laiminga, prižiūrima, mylima. (308p.)

Nustebau supratusi, kad labiausiai už viską nebenoriu būti viena. (309p.)

Kai mano baimė galiausiai virs pasitikėjimu – savo šeima, bet pirmiausia savimi.... (319p.)

O vandens bokštas visada liks mano, kai norėsiu vienatvės. Tiek man ir reikėjo, kad pasilikčiau. (319p.)

Laikui bėgant priprasime viena prie kitos ir aš išmoksiu mylėti, kaip motina myli dukterį – netobulai ir be šaknų. (320p.)