Šeimos medis
Barbara Delinsky
Autorė, rašanti apie emocines
krizes, kurios užklumpa mūsų gyvenimus, kaip taisyklė – visuomet netikėtai. Ji tiki,
kad skaitytojai identifikuoja save su jos knygų personažais, atpažįsta patirtas
ir iškentėtas situacijas, bei save pačius, viename ar kitame jos sukurtame charakteryje. Ji
kiekvieną dieną rašo apie žmones, kurie kiekvieną dieną patiria visai ne kasdienius
iššūkius ir išbandymus.
Šeimos medyje atskleidžiamos ilgai slėptos šeimos paslaptys.
Slepiamos – iš prietaringos baimės. Ir ne tik… Slepiamos nuo visuomenės,
kurioje gyvenama, kur rasinės diskriminacijos nėra tik iki tol, kol tai nepaliečia
asmeniškai… Nenoras pripažinti tiesos,
ar bent jau išsiaiškinti savo kilmės šaknis dėl nuomonės, jog tai ką, turi,
tai, ką gavai vaikystėje, yra dėl to, kad augai kilmingoje, pakankamai
turtingoje ir… baltųjų šeimoje. Tačiau materialiniai turtai dar negarantuoja pageidaujamos
genetikos. Akių užmerkimas prieš galimą savo kilmę, savo šaknų paslėpimas tarp „kilmingųjų“
aplinkos, atitinkamo ir tik tokiai aplinkai priimtino elgesio, niekaip negali
apgauti, apeiti to, kas yra užkoduota genetiškai, ir kas gali „išaugti“ bei
netikėtai nustebinti n‘tojoje kartoje…
Šeimos medyje laipiojama po teisingumo, privilegijų ir identiškumo
šakas šeimų asmeniniuose santykiuose. Šlamina savo tapatumo, išankstinio nusistatymo,
politinio korektiškumo bei dviveidiškumo lapus. Bando prinokinti šeimos medžio
vaisius, kurių skonis priklausys nuo dabartinės kartos sprendimo, įtakojančio
ateisiančių kartų gyvenimą… Kenkėjų, sunaikinančių ir tvirčiausių medžių šaknis,
vaidmenį čia atlieka ilgai slėpta ir nenorėta pripažinti šeimos istorija,
skirtingų rasių atžvilgiu. Užslinkusių grėsmingų debesų pavėsį šeimai sukelia
slegiantys momentai, kuomet didžiausių palaimingų emocijų kupiną metą aptemdo
abejonės artimiausiais žmonėmis, kai tvirtas autoritetas staiga sužlunga, kai
pamatai pačius giliausius artimo žmogaus sielos kampelius… Kuomet imi abejoti
ne tik savo kilme, bet ir tuo, kuom visą savo gyvenimą tikėjai esąs; kuom save
patį laikei; svarstymus kaip būtum gyvenęs, jei tavo odos spalva būtų tamsesnė;
nepasitikėjimas aplinka, kaipgi gyvens
tavo paties atžala, vien dėl to, jog tu jai „atidavei“ savyje užkoduotą tamsios
odos geną…
Kai skaudžiai užgauna žinojimas, kad
žmonija nepasieks tokio gyvenimo būdo, kai į odos spalvą žiūrėsime ir ją
priimsime taip pat lengvai, kaip ir skirtingas pasaulio žmonių akių spalvas…
Skaitydama vis pamanydavau, jog
tokią temą labai tiktų aprašyti kitai garsiai autorei – J. Picoult. Ir, manau,
kad jei apie tai būtų rašiusi Picoult, būtų buvę daugiau atskleistų jausmų,
daugiau įtampos, vidinių pamastymų, ir netgi – daugiau faktinės medžiagos, įvilktos
į romano situacijas… Būtų buvę stipriau, giliau, karščiau, įtaigiau, emocingiau…
Ši knyga susiskaitė greitai ir lengvai, bet, man įtampos ir emocingumo pritrūko,
nors įdomumo – pakankamai.
Trikdančios mintys:
- Šiame pasaulyje ne tas pats.
Ar įmanoma, kad rasės pėdsakai
kelias kartas snūduriuoja, paskui staiga iškyla paviršiun? Ar gali šviesiaodė,
šviesiaplaukė moteris pagimdyti vaiką, kurio bruožai ne baltojo?
Senelė tokia ištverminga, ji kaip
įrodymas, kad blogybės praeina.
Gyvenimas – nuolatinis darbas.
Atsakymai ateis. O per tą laiką nereikėtų jaustis nelaimingam.
- Nutinka dalykų, kurių nesitiki ir
negali suprasti. Todėl arba neigi juos, meluoji apie juos arba stengiesi
suversti atsakomybę kam nors kitam. Kodėl žmonės taip elgiasi?
- Todėl, kad netobuli.
Nežinojo, ką su tuo atsiprašymu
daryti.
Gyvenimas susideda iš daugybės „aš
turėjau“. Bet jie visi susiję su praeitimi. Galima sustoti prie jų, gyventi
praeitimi, arba eiti į priekį.
Jeigu pyksti ant žmogaus,
prisiversk surasti tris gerąsias jo savybes.
Nematai skirtumo tarp nuolaidumo
ir kvailumo. Aš buvau nuolaidi. Bet tai man nekliudo turėti savo nuomonę ir dar
neįrodo, kad esu kvaila.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...