Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia…
Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!
Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:
Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:
Jis pats akliausias žmogus pasaulyje – turi ypatingą talentą žiūrėti į moterį ir visiškai nematyti jos veido.
Jei laikysies visų taisyklių – vyrai tavęs negerbs.
Mirusieji neturėtų pernelyg trukdyti gyviesiems džiaugtis gyvenimu.
Gali pasikeisti batus, bet negali pakeisti to, kaip tavo kojos neša tave per pasaulį.
Vyrais susitinka su deramomis nuotakomis, - be abejo, jos su šydais, tačiau jaunikis bent gali pamatyti išrinktosios pirštus ar pėdas (žinoma, jeigu jų nedengia pirštinės ir kojinės) ir iš tų netiesioginių požymių vis šį tą sužinoti. (Be abejo, daugiausia galima sužinoti tyrinėjant jos brolio veidą.)
Moterims leidžiama dirbti tik ten, kur jos nesusidurs su vyrais, arba taip retai, kad neatkreips į save dėmesio. Tokios vietos iš esmės tebuvo mergaičių gimnazijos ir moterų ligoninės.
Ji niekada netikėjo, kad verta tekėti už vyro dėl jo motinos ar seserų, - nors visos jos draugės taip darė. Vyras ne taip daug reiškia. Jo vis tiek nebūna namie, o jei ūkis bent kiek didesnis, jo nematysi, net kai bus namie. Ne, kai teki, tai teki už anytos, brolienių, dukterėčių.
Net negalite išeiti iš namų be kieno nors leidimo. Turite pinigų, daiktų, bei jei užsimanote ką nors veikti, - jums neleidžiama. Viena, ką galite veikti, tai ištekėti ir turėti vaikų.
Žmonės tik iš išorės atrodo padorūs, o viduje, kaip ir jis, trokšta jiems nepriderančių dalykų.
Susigėdo, kad gėrisi jos rankomis.
Negi jis neatpažino jos akių, ar šalį laikančios rankos, ar bent rankinės ant peties?
Yra pasakyta, kad Alachas vyrą sukūrė laisvą nuo blogio ir gėdos, bet kai jis buvo palytėtas nuodėmės, jo mintys ir veiksmai tapo jo drabužiais, kurie ir pridengia, ir apnuogina, parodo, kas jis iš tikrųjų yra.
Jis dar blogesnis negu eunuchas, jam ne šiaip trūksta atskiro organo, jam trūksta kažko esmingesnio – vyriškumo.
Jis dar blogesnis negu eunuchas, jam ne šiaip trūksta atskiro organo, jam trūksta kažko esmingesnio – vyriškumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...