Žiauru. Žinai, kad taip yra, kad yra aplink, kažkur... O iš tiesų - YRA ir tiek, to užtenka, būtina kovoti su tuo.
Baisu. Negali ramiai miegot, kankina mintys… Tik - kas iš to? Ar nuo to geriau tiems vargšams žmonėms, tiksliau - vargšėms mergaitėms, kurios - dar vaikai?!
Ir kaip bjauru tampa, kai supranti, jog tai, dėl ko skundies savo gyvenime, tėra visiškos pavasarinės gėlytės, palyginant su „gyvenimu”, kurį gyventi lemta Kambodžos mergaitėms. Ir jei tai, ką jos patiria yra vadinama gyvenimu - tai, atsiprašau, bet aš gyvenu trigubam Rojuj!
Kas yra stipri asmenybė?
Štai tos mergaitės, tie vaikai, kurie subręsta ne pagal gamtos dėsnius;
kurios išgyvena ir kurios gyvena;
kurios kenčia, kurios neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: kad jos nėra /daiktai/, kuriems yra lemta būti prievartaujamoms, mušamoms, skriaudžiamoms, kankinamoms.
Ir toji, kuri išlaikė savyje žmoniškumą, kuri surado jėgų ne tik gyventi, bet ir padėti likimo sesėms; kuri gyvenimo pragaro liepsnų karštį stengiasi sumažinti bent keliais laipsniais; kuri atveria pragaro vartus Rojuje gyvenantiems, kad jų „vargams” pasvilinus Kambodžos mergaičių kankinimais, sustingtų širdys, tol, kol imsis ką nors daryti - padėti, pagelbėti….
………………………………………………………… bent jau - STENGTIS.
Žiaurumas, išnaudojimas, vergystė - nėra gyvenimo norma.
Žinojimas apie tokias „vaikystes” turi kelti alergiją protui, astmą mintims, ir vėžį turimoms piniginėms.
7-12 metų vaikų gyvenimiškoji patirtis liepia jiems įsiteigti sau, jog jie - nebegyvi! Nes turint tokį požiūrį – gyvenimas atrodo geresnis.....
Jei dar galite, žinodami tai, ramiai gyventi, jei širdyse neatsiveria bedugnė, vadinasi – patys esate lavonai.
Ištraukos iš knygos:
Dažniausiai aš tylėdavau. Dariau, ką liepta. Pasakiau sau, kad esu nebegyva. {…} Dažniausiai tejausdavau neapykantą…
Kalbuosi su kai kuriomis mergaitėmis ir jaučiu, kad kartu išgyvenu jų kančias. Jų sielvartas persmelkia iki kaulų smegenų, kol pajuntu, kad kraustausi iš proto.
Raudonųjų khmerų režimo metais žmonės nuslopino bet kokius žmogiškus jausmus, nes jausti - reiškė justi skausmą. Jie išmoko nepasitikėti savo kaimynais, draugais, šeima, net savo vaikais. Kad neišprotėtų, jie susigūžė, susitraukė ir apsiribojo tik savimi.
Moterims galioja vienas įstatymas: tyla prieš išprievartavimą ir tyla po jo. Dar vaikystėje mus išmokė būti kaip kapokmedžiai - dam korai, kurčias ir nebylias. Jei įmanoma, ir aklas.
Psichologo konsultacijų neužtenka. Jas jau lankiau. Išmėginau daugybę dalykų. Bet mano praeitis lieka įspausta mano kūne. Kai regi savo odoje įrėžtas žymes, kankinimų paliktus randus, cigarečių išdegintas dėmes ir grandinių įspaudus kulkšnyse, suvoki, kad praeities niekuomet nebeištrinsi. Esi paženklinta kančių žymėmis. Niekur nuo jų nepabėgsi. Kaip tik todėl aš ir toliau darbuojuosi AFESIP.
Gelbėjant vaikus iš sekso vergijos dalyvauja daugybė žmonių, bet bijau, kad kai kurie jų jaučiasi viršesni už tas prostitutes. Žiūri į jas su panieka. Man viskas atrodo kiek kitaip. AŠ - viena jų. Išgyvenu viską, ką joms yra tekę patirti. Turiu tokius pat randus - savo kūne, savo sieloje. Mums nereikia daug kalbėtis, kad viena kitą suprastume. Žinome, kad gyvenimas - kasdienis pragaras. Kai kurie darbuotojai pluša dėl atlyginimų, tačiau giliai širdyje jie nesupranta.
Kai užsimerkiu, vėl regiu kankinimus. Jau geriau fizinės kančios nei psichologinės, - kaip ta baimė, kurią išgyvenau, kai man grasino išžudyti šeimą ir bendradarbius. Ir vis dėlto akys užsimerkia, ir pasipila smūgiai bei spyriai. Prisiminimai žadina norą nusižudyti, bet to daryti negalima. Trokštu pranykti, bet negaliu.
Bjauriausia prisiminti prievartavimus ir spermos smarvę. Viešnamiuose niekas nesirūpina pakeisti paklodžių. Spermos kvapas tvyro visur. Jis nepakenčiamas. Netgi dabar man dažnai pasirodo, kad traukiu į plaučius viešnamių tvaiką.
Vaikai tėra vaikštantys pinigai - turtas, tarsi naminiai galvijai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...