Knygos pavadinimo esmė išaiškėja jau pirmuosiuose knygos, pokalbio su šiuo aktoriumi, puslapiuose. Pats Depardieu save apibūdina kaip „pernelyg gyvą, pernelyg didelį lėbautoją ir malonumų ieškotoją: ”visur kur esu besaikis! Neretai perlenkiu lazdą. Reikėtų sumažinti apsisukimus, bet tai prieštarautų mano prigimčiai. Aš viską darau perviršydamas, su kaupu, nesaikingai.“
Jo pilna visur, kinas nėra vienintelis pajamų šaltinis, jis dar filmuojasi reklamose, pats režisuoja filmus, vaidina teatruose. Apie jo aktorinę veiklą kritikai sako taip: „Ko gero, Gerardas Depardieu suvaidino visuose geriausiuose prancūzų filmuose. Ir visuose blogiausiuose – taip pat.“
Niekad net neįtartum, jog šis, filmuose įvairiausius personažus įkūnijantis aktorius turėjo kompleksų dėl savo išvaizdos: karjeros pradžioje negalėjo savęs pakęsti dėl išvaizdos. „Tai labai nemalonus pojūtis. Tampi beveik toks pat narciziškas kaip ir tie, kurie įsivaizduoja esą gražūs. Tu leidi laiką spoksodamas į save veidrodyje ir sau nepatikdamas“.
Be įvairiausių vaidmenų, dar užsiima keliomis verslo rūšimis: vynu, nafta, restorano verslu. Tačiau jis nevadina savęs verslininku, tiesiog sakosi esąs „gyvenimą mylintis naivuolis“. Taip pat išleidžia ir keletą knygų: 1988 m. mirus motinai parašo knygą „Pavogti laiškai“. Šis dvasinių išgyvenimų pilnas kūrinys tampa bestseleriu Prancūzijoje; bei kulinarijos knygą „Gurmano knyga“(2009).
Tai žmogus, pasižymintis tuo, jog daro tūkstantį dalykų vienu metu. Ir vis vien sakosi, jog „vienintelis dalykas, dėl ko gailiuosi, yra tai, kad negalėjau padaryti daugiau. [...] didžiausia mano gyvenimo problema yra ta, kad man stinga laiko padaryti tai, ką noriu.“
Jo būvimas visur, knygoje įvardijamas kaip „gyvumas“, tiesą pasakius, labai jaučiasi beskaitant šį pokalbį, kuriam Neumannas, ilgokai įkalbinėjo. Ir dar, beje, pačios savęs nusistebėjimui ( J ), – beskaitant beveik „pavargau“. Kažkaip natūraliai kyla poreikis skubėti akimis per eilutes, atrodo, jog jei kiek pristabdysiu skaitymo tempą, sukliudysiu šio aktoriaus siautulingąjį ritmą J . Čia pat randu atsakymą į savo mintis: „Kartais man atrodo, kad mano hiperaktyvumas žmones šokiruoja. Jie norėtų mane apriboti viena vienintele veikla. Aktorystė, ir nieko daugiau. Aš nemoku užsiimti tik kuo nors vienu. [...] Noriu būti kosmopolitas ir komivojažierius, noriu turėti draugų visuose sluoksniuose, noriu žinoti futbolo problemas Oksere, naftos – Kuboje, vyno – Alžyre ar Maroke...“, - nerimsta aktorius.
Depardieu gyvenime tiek įvairausios veiklos, užsiėmimų, domėjimosi sričių, tiesiog akivaizdžiai juntamas jo „beprotiškas apetitas gyventi“. „Niekas nesugebėtų sekti paskui mane, o ir neverta to daryti“, - besijuokdamas pats iš savo veiklumo, beprotiško aktyvumo pastebi Gerardas. Bet jo skubėjimo, beprotiško lekimo per gyvenimą, daugybę užsiėmimų, vaidmenų ir pan., pateisina nuostabi jo susikurta gyvenimiška filosofija: „Gyvenimas yra gražus, ir aš juo naudojuosi“. Bei dar priduria: „esu gyvas ir įsimylėjęs gyvenimą. Ir būsiu toks, kol nusprogsiu“.
Jo gebėjimas būti visur tinkamu, visų priimamu, aplinkiniams mielu, atskleidžia vadinamąją chameleoniškąją pusę – „gerai jaučiuosi visur ir su visais. Su turtuoliais ir su vargšais. Su intelektualais ir nemokšomis. Su pasileidėliais ir dorybingaisiais. Toks esu nuo pat vaiko dienų. Ir šiandien aš nepasikeičiau – prisitaikau visur ir prie visų...“
Žinomas aktorius pilnai išnaudoja visas gyvenimo suteikiamas galimybes, nepraleidžia nei vieno pasitaikiusio šanso, ir iš tokio požiūrio, gyvenimo būdo tik laimi.
Pats būdamas toks gyvas, to paties tikisi ir iš aplinkinių. Jis mėgsta kelti netvarką, kelti skandalus, demonstruoti žvaigždės kaprizus, sąmyšį: tuo norėdamas ištraukti iš žmonių tai, ką jie turi geriausia, priversti juos reaguoti. „Taip darau ne todėl, kad juos išprovokuočiau, o iš meilės, kaip bendravimo formos... Aš pats, pasak psichoanalitikų, esu hiperemocionalus. Tarsi be odos.“
Tačiau pats savęs neidealizuoja: „Aš pernelyg myliu gyvenimą, žmones, kad susikoncentruočiau į save...“, pripažįsta ir priima save tokį, koks yra: „Esu kaip tik toks, kaip jie [kritikai] sako. Su visais privalumais ir trūkumais, kuriuos jie man priskiria. O kadangi trūkumų daugiau nei privalumų, portretas retai būna panegiriškas“.
Vienintelis dalykas, su kuriuo jam dar nepavyko susitvarkyti, yra alkoholis. Alkoholio pagalba bando įveikti patiriamus emocinius šokus. Taip pat sunkiai tvarkosi ir su tėvystės pareigomis. Aplinkinius žmones mylintis vyras nesugeba skirti pakankamai dėmesio savo sūnui: „nusiplaudavau [nuo sūnaus, jo auklėjimo ir pan.] tikėdamasis, kad reikalai susitvarkys savaime“.
Depardieu sūnus Guillaume‘as apie savo įžymųjį tėvą rašo: „Savo tėvą aš myliu ir nekenčiu dėl tų pačių priežasčių. Dėl jo bejėgiškumo. Dėl jo noro pabėgti nuo gyvenimo.“
Nepriskiria savęs prie žvaigždžių. O gimęs vargingoje šeimoje, pažinęs joje nepriteklių ir nuo ankstyvos jaunystės pinigų prasimanydamas pats, nepriskiria savęs ir turtuolių luomui. Tiesą pasakius, turtai jam mažiausiai rūpi: „Sėkme nesižaviu, pinigais juo labiau. Man pačiam niekada jų netrūko. Dar jaunystėje įkišdavau pinigų į kišenę tiems, kurie jų neturėjo. Taip, beje, kartais pasielgiu ir šiandien“. Gerardo turtingumas slypi tame, jog jis visuomet galėjo pasitenkinti tuo, ką tuo metu turi. Šiuo klausimu aktorius taip pat turi susikūręs tvirtą požiūrį: „turtingumas pirmiausia matuojamas tavo dosnumo laipsniu. [...] Man tikras turtas yra tai, ką duoda gyvenimas, mano profesija, kelionės, mano vynuogynai, mano restoranas...“
Savo nenorą puikuotis turtingumu, puikiai atspindi jo namuose esantis minimalizmas: „Savo namuose noriu matyti tik griežtą minimumą. Aš negalėčiau gyventi tarp suvenyrų ir mažmožių chaoso... Išskyrus knygas. Jų, žinoma, man verkiant reikia! Bet ne tų, parodomųjų ant bibliotekos lentynų, o tų, kurias aš jau perskaičiau. Jaučiu kaltę, kai prieš akis matau knygas, kurių neperskaičiau. [...] Jau dveji metai, kai aš nesiskiriu su šia knyga [Šv. Augustino „Išpažinimas“]. Aš iš tikrųjų manu, kad ji padeda atsakyti į esminį klausimą: ką daryti, kad būtum geresnis?“
"... be abejo tikiu Dievą, jau vien dėl tokios savo pavardės." (Depardieu – „kilęs iš Dievo“).
"...jeigu egzistuotų Depardieu moralė, tai būtų paties gyvenimo moralė. Gyventi! kad ir kas būtų, gyventi! Ir toliau mylėti gyvenimą nepaisant neteisybių ir nelaimių, gyventi nepaisant nieko."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...