2017-10-31

Vėlinės 

 A. Mickevičius  [vertė Justinas Marcinkevičius]



„Kas gi bus čia, kas gi bus čia
Naktį tamsią, naktį rūsčią?“
.... kai kiekvienais metais lankome artimųjų kapus, kuriems uždegame žvakelę, kuriuos prisimenam ir ilgimės....
... kai širdy nerimastingai klausiam:
 „Ko gi reikia tau, vėlele,
Kad dangun atrastum kelią?
Gal karštų maldų prašai?
Gal padės tau skanumynai,
Duona, vaisiai, saldumynai,
Pieno bent keli lašai?
Ko gi reikia tau, vėlele,
Kad dangun atrastum kelią?“

... kai jaučiamės lyg:
„Einu, kur neša kojos.
Pats nežinau, iš kur – iš pragaro ar rojaus.“

O ko nevalia daryti, kad išvengtume nelaimės, kas neragaus dangaus saldybių, ką priimti į draugus – „dar geriau nei su jausmais žmogus“, kada mergina išsikasa sau kapą, bei kodėl vėlų vakarą koplyčioje susirinkusieji uždangsto langus, kokius perspėjimus perduos „lengvosios“ ir „sunkiosios“  vėlės, sužinosite perskaitę A. Mickevičiaus poemą „Vėlinės“.

Ištrauka: 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

papasakok ką manai...