Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis… :

 įkvepianti vienos moters istorija 

Jodee Blanco

"Brangus Dieve, atleisk, kad to prašau, tačiau užuot vėžiu ištikęs tą, kuris myli gyvenimą, leisk man juo susirgti, - maldavau. Tokia gausybė vaikų serga leukemija. Prašau, padaryk taip, kad bent vienas jų pasveiktų, o jo ligą perduok man. Aš nebenoriu gyventi.“ (p.99)

Knygos autorei Jodee Blanco svarbu, kad žmonės žinotų, jog ji - ne tik veidas kibernetinėje erdvėje. Ji keliauja po JAV mokyklas, kalbasi su moksleiviais, pedagogais, tėvais motyvuodama juos keistis, netylėti bei nesileisti skriaudžiamiems. Be to, ji bendradarbiauja su policija, mokyklų tarybomis, jaunimo grupėmis, įvairiomis organizacijomis visomis išgalėmis stengdamasi paskleisti žinią kuo plačiau, jog skriaudžiamieji ne vieni, jog yra juos suprantančių žmonių, yra ne tik besistengiančių, bet ir galinčių jiems padėti.

Įsivaizduokite savo darbo dienos pradžią: belaukiant autobuso kolega pačiumpa jūsų rankinuką, iškrato viską į važiuojamąją gatvės dalį ir pastumia jus ten pat. Susirenkate savo daiktus. Meldžiatės, kad autobuse nebūtų daugiau bendradarbių.

Atvykstate į darbą, susiruošiate dirbti, atsisėdate… Kažkas ne taip. Pasirodo - atsisėdote ant smeigtuko… Susitvarkote… Viskas gerai, nusiteikiate dirbti.

Tada ateina bendradarbis ir pasisveikina su jumis „Labas, kvaiša“. Labas, viskas gerai, juk susikaupėt dirbti, tai ir dirbat. Nekreipiat dėmesio.

Kolega atsineša rytinės kavos. Ir užpila ją ant jūsų…. Tyčia, bet „oj, netyčia“…. Na, jau žinote tokius bendradarbio „įpročius“ - esat pasiruošusi: turite ką persirengti. Susitvarkote ir vėl - prie darbo…. Sėdatės, vėl ant smeigtuko, kurį jau buvot šiandien pašalinusi. Nieko. Dirbat.

Ateina kitas kolega, pasisveikina taip pat, tik pavartoja kitą kreipinį, ne mažiau užgaulų. Nieko, pripratusi esat …. Tada visai visai ramia veido išraiška nubraukia popierius nuo jūsų stalo. O eidamas prie savo darbo vietos stumteli jus. Stumteli netyčia, bet taip, jog tiesiog nusiverčiate nuo kėdės…… 

Ir taip - kiekvieną dieną, kokius 10 metų. O artimieji, kuriems pasiguodžiate, kad situacija nenormali, žeminanti teigia, jog reaguojate per jautriai, reikia nekreipti dėmesio ir siūlo jums apsilankyti pas psichologą.

Nejauku? Nenormalu? Neleistumėte, jog tai tęstųsi nors ir dieną? O štai moksleiviai taip kenčia. Ir kenčia ne vienerius metus. Kenčia ne tik psichologinius, žodinius užgauliojimus, bet ir pakankamai rimtus fizinius sužalojimus slepia nuo artimųjų! O tokių moksleivių tėvų labiausiai paplitęs patarimas: „Nekreipk dėmesio. Būk protingesnis už juos.“  

„Ir kodėl mama be paliovos bruko man savo suaugusiojo logiką? Vaikai mąsto visiškai kitaip. Nekreipti dėmesio suaugusiems reiškia dvasios stiprybę, o vaikai tą suvokia kaip didžiausią silpnumą. Kuo daugiau nekreipiau į juos dėmesio, tuo įžūliau jie mane erzino. Mama niekaip negalėjo šito suprasti: paauglių mąstymas yra kitoks nei suaugusiųjų.“ (p.230)

Man beskaitant skaudėjo. Nežinau kiek kartų buvau pagalvojus kaip ta mergaitė galėjo šitiek iškęsti. Iš kur pas vaikus tiek žiaurumo?

 „Jau buvau spėjusi suprasti, kad žiaurumas mokykloje - didžiulė vertybė. Juo buvo galima įsigyti galią ir populiarumą“. (p. 169)

 Ir iš kur pas tėvus, pedagogus tiek žiaurumo sugebėt nekreipt dėmesio į tokias patyčias: „…mama su tėčiu yra įsitikinę, kad turiu tik lakią vaizduotę. Nekreipk dėmesio į mėlynėmis nusėtą kūną, bjaurius raštelius ir purve išvoliotus drabužius. Tėvai surado lengviausią išeitį. Jų mažoji mergaitė nėra atsiskyrėlė. Ji tik gabi aktorė.“ (p. 109)

Stebina ir kai kurių specialistų nuomonė, jog tokias patyčias patyrusiajam, suaugus bus visai linksma tai prisimint:

„- Žinau, kad tau dabar tai gali atrodyti lyg pasaulio pabaiga, tačiau po daugelio metų iš visos šios istorijos galėsi tik pasijuokti, - patikino ponas Gibsas.

- Man nesvarbu, kas bus po daugelio metų. Man rūpi ši diena ir artimiausia savaitė, - piktai atkirtau.“ (p.154)

„Ši knyga atsirado kaip bandymas išsigydyti žaizdas ir skaudžius savo paauglystės išgyvenimus paversti aiškiu tikslu.“ (p.9) Manau, kad berašant šią knygą autorei skaudėjo ne mažiau - prisimint, dar kartą išgyvent siaubingus potyrius, patyčias, žeminimą….

Net ir parašiusi knygą, autorė vėl susidūrė su tam tikru, jau dabar - suaugusiųjų žmonių nesupratimu: Niujorko leidyklų atsakymai J. Blanco dėl norimos leisti knygos:
„Džode, knyga yra puiki, tačiau vaikų patyčios nėra populiari tema, ir atvirai kalbant, mums būtų sunku įsivaizduoti jos skaitytoją.“ Tokia ironiška padėtis man nedavė ramybės. Parašiau knygą, kurioje papasakojau, kaip buvau atstumta savo bendraamžių, o štai dabartiniai mano bendraamžiai atstumia mano knygą!“ (p.10)

Klasiokų, kuriuos autorė knygoje neretai pavadina „klasės draugais“ (man - tai nesuvokiama, kaip tokie paaugliai dar pavadinami draugais), sukeltos emocijos paveikė visą jos gyvenimą, ne tik sugadino paauglystę ar mokslo metus:  „Jiems pavyko taip sugniuždyti mano savigarbą, jog prireikė dvidešimties metų, kad liaučiausi savęs nekęsti.“ (p. 24)

Neįmanoma ramiai skaityti tokius vaiko pareiškimus: „Prisiminiau kaip manyje atsirado jausmas, jog geriau būti primuštai nei išjuoktai.“ (p 106) 

Sukrečia mintis apie tai, jog pas psichologus ir kitus specialistus siunčiami tie, iš kurių tyčiojasi ir kuriuos skriaudžia, o ne pačius skriaudikus.

Ir visiškai neįsivaizduojama, kaip po nuolatinių patyčių, nuolatinio skriaudimo ir užgauliojimo, mergaitės širdyje vis ruseno viltis, jog klasiokai staiga pasikeis, jog ji staiga bus priimta į jų ratą:

„Maloniausia buvo turėti viltį, nesvarbu, kad ir kokios trapios atrodė aplinkybės.“ (p. 120);

„Kad ir kiek būčiau skriaudžiama ar žeminama, vis tiek nenorėjau tuo tikėti ir nuolat save įtikinėjau, kad viskas pasikeis, o jei ne, tai vyksta dėl mano pačios kaltės.“ (p. 158)

Ir ne tik vilties nepraradimas stebino. Stebino ir mergaitės savęs kaltinimas, nenoras liūdinti tėvus, nenoras, kad jie dėl jos pergyventų, nenoras skriaudikams užtraukti nemalonę pasiskundžiant jų elgesiu, todėl nuslepiant, nutylint jų padarytus sužalojimus.

Šitiek skriaudos, sužalojimų patyrusi, J. Blanco neprarado žmogiškumo, neprarado sugebėjimo žmonėse įžvelgti gerumą:

 „Šis vakaras pasirodė kitoks nei tikėjausi. Nors dauguma šių žmonių paauglystėje man suteikė daug skausmo, kaip suaugę žmonės jie man patiko.“ (p. 300)

http://www.jodeeblanco.com/index.htm

http://issuu.com/leidykla_vaga/docs/issu_prasau_liaukites

http://www.amazon.com/Please-Stop-Laughing-Me-Inspirational/dp/1440509867/ref=sr_1_1?ie=UTF8&qid=1311196224&sr=8-1

 

Žiaurumai:

"Neretai vienas laikydavo mane pargriovęs, o kiti du pil­davo ant manęs purvą ir žvyrą. Vieną rytą pakeliui į autobusų stotelę pastebėjau, kaip artimiausioje statybų aikštelėje jie kasa šį tą panašų į žvyrą ir kemša juo savo kuprines. Nesu­vokusi, kas tai galėtų būti, nesustodama toliau ėjau autobusų stotelės link. Netikėtai jie mane pasivijo, Risas pasiknaisiojo kišenėje ir išsitraukė lyg ir sustingusio cemento gabalą. Tada užsimojęs ranka, sakytum, ketintų sviesti beisbolo kamuolį, metė jį į mano pusę. Paskubomis pasisukau į dešinę, kad iš­vengčiau smūgio, tačiau nebespėjau. Kai akmuo pataikė man į petį, iš skausmo net susiraukiau. Kaip Risas galėjo taip su manimi pasielgti? Aš jam padėjau įsilieti į mūsų būrį - radau parduotuvę su becukriais saldainiais. Mano skruostais ritosi karčios ašaros. Netikėtai iš visų pusių į mane pasipylė mažy­čiai rantyti cemento gabalėliai. Prisidengusi rankomis veidą jau norėjau bėgti namo, tačiau užpuolikai nė nemanė liautis.

- Prašau, liaukitės, - maldavau.

Mano krumpliai ir riešai buvo sutinę ir plūdo krauju. Odą nusėjo raudoni randai. Nežinojau, kas blogiau: fizinė ar emocinė agonija. Užtektinai pasilinksminę mano užpuolikai galiausiai liovėsi.

Šypsodamasis avies šypsena Risas prisiartino prie manęs.

- Dink iš čia, - sukūkčiojau.

- Neketinome to daryti, - nervingai paaiškino jis. - Gal galiu palydėti tave namo?

- Ne, palik mane vieną, - atšoviau iš lėto keldamasi nuo žemės. - Palik mane vieną.

Tolumoje nuaidėjo sirena. Netrukus turėjo pasirodyti autobusas. Krečiama drebulio pasileidau namo. Nenorėjau, kad vairuotojas mane tokią pastebėtų. Jaučiausi nepaprastai sutrikusi.

Išvydę mane tokią tėvai be galo įsiuto ir jau ketino pa­skambinti visiems užpuolikų tėvams. Vargais negalais man pavyko juos atkalbėti.

-  Mama, tėti, jei tą padarysite, jų tėvai juos nubaus, o man nuo to bus tik blogiau. Prašau, palikite viską taip kaip yra." (p. 147)

"Ginti nuskriaustąjį prilygo mirties bučiniui." (p. 133)

"Dauguma žmonių gėdijasi blogosios savo pusės, o aš gėdijausi gerosios. Galbūt tvirta valia ar atkaklumas būtų pagelbėjęs susirgus, tačiau vaikystėje man tai griovė gyvenimą. Ir kodėl nebuvau tokia kaip visi? Kodėl mano pečius slėgė prakeikta atsakomybės našta? Kiti vaikai nesuko sau galvos dėl to, kas nedavė man ramybės. Prireikė visos vasaros įrodyti, kad ir aš galiu susirasti draugų. Turėjau išmokti gyventi su kaltės jausmu." (p. 135)

"Arba esi kitų mėgstama, bet nekenti savęs, arba gerbi save, bet esi nekenčiama kitų - kito pasirinkimo nebuvo." (p. 141)

"Buvau minios dalis. Man rūpėjo viena - patikti ir pritapti prie visų." (p.142)

"Be to, nesinorėjo liūdinti šeimos. Mama su tėčiu taip ilgai laukė, kad pagaliau matytų mane laimingą. Mano sėkme jie mėgavosi labiau už mane pačią ir nė nebandė slėpti palengvėjimo. Jie buvo tokie laimingi matydami mane mėgaujantis paprastais paauglio džiaugsmais, kad net neprikaišiojo dėl pablogėjusių mokymosi rezultatų." (p. 143)

"Galima įveikti liūdesį, vienatvę, netgi siaubingą netektį, tačiau kaltės jausmą žmogus neišvengiamai nešasi su savimi į kapą." (p. 143)