Autorė, kurios knygas skaitau ir skaitysiu, bet jų nepirksiu

J. Picoult knygos sudomina, įtraukia, neleidžia ramiai miegoti, dirgina mintis, tačiau – giliai širdyje leidžia atsikvėpti, kad nesu asmeniškai toje situacijoje, kad galiu būti dėkinga likimui, jog tai matau tik iš skaitytojo pusės (neapleidžia sąžinės graužatis dėl tokių minčių, tačiau, taip yra...) Ir nepaisant visų šios autorės knygų populiarumo, sudominimo – aš jų nesiryžčiau pirkti. Įskaitant tai, kad paprastai knygas perku kaip dovaną kitiems, - labai abejoju, ar išdrįsčiau ją dovanoti kitam žmogui. Paskolinti paskaityti – taip, bet – ne dovanoti. Gal todėl, kad abejoju ar galėčiau kurią nors J. Picoult knygą skaityti antrą kartą... Suprantu, kad gal žmonėms, esantiems, papuolusiems į vieną iš aprašomų situacijų, gal kartais ir būtų vertinga paskaityti šios autorės knygas, kad pagelbėti sau vien jau ta mintim, kad yra daugiau panašių žmonių, kuriems taip pat sunku susitaikyti, susitvardyti ir apskritai – išgyventi.... Kad gal rastų bendraminčių, rastų idėjų kaip išsivaduoti iš sudėtingos situacijos, ar – rastų paguodą... Tačiau visgi, vis vien manau, jog nedrįsčiau jų pirkti, o tuo labiau – dovanoti...

Kaip ir visos šios autorės knygos – skaudžios, sunkios ir daugumai neįprastos socialinės tematikos, knyga „Namų taisyklės“ – tokia pati. Kartais pagalvoju iš kur ji tiek randa idėjų savo knygoms. Ir kaip ji pati ištveria visas tas beprotiškai sunkias, sudėtingas situacijas?

Nepasakyčiau, jog pastaroji knyga buvo labai stipri. Situacija ypatinga, paliečiamos kelios temos, įpintos į pagrindinės rėmus. Knygos struktūra – jau įprasta šiai autorei: tą pačią situaciją savo lūpomis atskleidžia skirtingi veikėjai. Ir tai, manau, labai naudinga – tiesiog į aplinką, veiksmus, poelgius ir pan. pažvelgti kito akimis. Čia tam, kad neskubėtume  teisti, smerkti ar apskritai spręsti apie kitą asmenį. Šioje knygoje labai aiškiai tai perteikiam kai fiziškas autisto vaiko įniršio raminimas kitiems atrodo jo žalojimas, ir kai aplinkiniai,  tie – „geriau viską žinantys, išmanantys“ – puola vaiko gelbėti įskųsdami policijai motiną engėją. Žinoma, yra ir kita šios situacijos pusė – jei aplinkiniai visai nereaguotų – ar tai būtų todėl, kad jiems nesvarbu, kad „jų tai neliečia“? Situacijos, kai nori padėti, bet nesi užtikrintas už žinomų pagalbos būdų teisingumą, bei jų veiksmingumą.

„Namų taisyklėse“ be vaiko, sergančio Aspergerio sindromu auginimo ir jo paties gyvenimo ypatingumų, paliestos ir kitos temos. Visų pirma – tai kito vaiko padėtis šeimoje. Kai motinai sergantis vaikas yra „žvaigždė, apie kurią ji sukasi“, antrasis jos sūnus lieka be mamos dėmesio, pakankamos globos, rūpesčio. Ir tai vien todėl – kad jis sveikas, kad gali pasirūpinti pats savimi, o sergantis vyresnis brolis vienas pats neišgyventų.  Kita, nedaug paliesta tema, tai vyro „pasiplovimas“ iš sunkios šeimyninės padėties. Lengviausias būdas – pabėgti, o tai, ko nematau – širdies neskaudina. (?) Jei ir yra koks sąžinės „kirminukas“ – jį „pašeria“ siunčiamais pinigais. Geriau nei visai nieko (?) Tuo labiau, kad šeima iš turimų pajamų sunkiai besiverčia. Čia, beje, apskritai visų panašiose situacijose gyvenančių šeimų skaudžiausia ir menkai (ar nepakankamai) vyriausybės sprendžiama problema.

Daugiausia vietos skiriama teisminiam procesui. Ir tam, kaip žmonėms tenka keisti situaciją pagal asmeninius poreikius: vaiko diagnozė, dėl kurios mama visą gyvenimą kovojo, kad vaiko statusas aplinkinių akivaizdoje būtų teigiamas, neišskirtinis, kad galėtų normaliai gyventi priimančioje ir suprantančioje visuomenėje, staiga pakeičiamas dėl palankesnio teismo sprendimo į neįgalumą, neveiksnumą. Aiškinimų apie Aspergerio sindromą, apie jo poveikį žmogui, apie jo elgesį, ypatumus – knygoje tikrai labai daug. Ir pasikartoja tie patys sakiniai, sąvokos skirtingų ar tų pačių veikėjų lūpomis – nemažai. Tačiau realiai klausimas, ar tokią diagnozę turintis vaikas yra pakaltinamas, ar ne – nėra atsakytas; nėra nustatytos aiškios ribos, nes ir diagnozė, kaip knygoje užsimenama, gali pasikeisti priklausomai nuo jį tiriančio specialisto... (Užburtas ratas, besisukantis priklausomai nuo to „iš kurios pusės pažvelgsi“) Ir dar vienas klaustukas: ar teismai vykdo teisingumą? Ar teismas gali nuspręsti teisingai? Ar teisinga yra tai, kam pritaria dauguma? Ar teisybė yra tokia pati žiūrint į ją iš skirtingų pozicijų? 

Kad ir kaip bebūtų, sergančių vaikų mamos – pačios stipriausios: „Žinau kaip kovoti su nesveiku smalsumu; mane gali palaužti tik gerumas“;

jų širdys – plačiausios:

„Nėra prasmės savęs gailėtis. Manau, kad tuo užsiima žmonės, turintys per daug laiko. Užuot svajojęs apie stebuklą, išmoksti jį daryti pats“;

labiausiai atsidavusios savam tikslui:

„vaikų auklėjimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis – nuolatinis procesas be pabaigos. Ir nesvarbu, kiek metų dirbi šį darbą, beveik nieko neišmoksti“;

jų atsidavimas – nuoširdžiausias, begalinis ir neturintis jokio kito pasirinkimo:

„ir nors aš labai myliu sūnų, Džeikobas yra žvaigždė, apie kurią sukuosi, vis dėlto buvo akimirkų, kai tylomis įsivaizduodavau, kokia aš turėjau būti ir nebuvau, išnykau, nes kasdien turėjau auginti autistą vaiką.“

Deja, jų pačių gyvenimas – skaudžiausias, kokį tik jos sau begalėjo įsivaizduoti gimus jų vaikams:

„Niekas, žiūrėdamas į naujagimio veidelį, neįsivaizduoja, kas blogo nutiks jo gyvenime. Matai tik galimybes: pirmą šypseną, pirmus žingsnius, išleistuves, vestuves, veido išraišką, laikant savo kūdikį. Svarbius įvykius Džeikobo gyvenime man nuolat tekdavo peržiūrėti: kada jis savo noru pažvelgs man į akis; kada jis susitaikys su planų pasikeitimu nepalūždamas; kada apsivilks marškinius, kruopščiai nenukirpęs etiketės nugaroje. Myli vaiką ne dėl to, ką jis daro ar ko nedaro; myli jį už tai, kas jis yra.

Ir net žudikas, tyčia ar netyčia, jis vis tiek mano vaikas.“

Kitos "Namų taisyklėse" rastos mintys, kurios, manau, gali praversti, kai imam savęs gailėtis, ar kai neteisybė sukels pasipiktinimą:

"Kartą Teo manęs paklausė, ar išgerčiau vaistų nuo Aspergerio sindromo, jei jų būtų?

Atsakiau, kad ne.

Nesu tikras, kurią mano asmenybės dalį sudaro Aspergerio sindromas. O jei prarasčiau dalį savo intelekto ar, pavyzdžiui, sarkazmo? O jei pradėčiau bijoti Helovino šmėklų, o ne moliūgų spalvos? Visa bėda, kad aš neprisimenu, koks buvau be Aspergerio sindromo, taigi, nežinia, kas liktų. Palyginčiau su žemės riešutų sviesto ir želė suvožtiniu, kurio riekes atskiri. Prie žemės riešutų sviesto būtinai prilips šiek tiek želė, tiesa?"

"Gaila, neturiu riedlentės. Galėčiau judėti greičiau, gal net aplenkti mintis, kurios sukasi mano galvoje."

".... apgailestauti – tai važiuoti automobiliu, kuris juda tik atbuline eiga."

"...žmonės linkę klysti dėl vilties."

"Mes [tėvai] visada apgaudinėjame, apsimetinėjame, jog viską žinome, nors dažniausiai viso labo meldžiamės, kad ko nors nepataisomai nesugadintume."

"Dalykai, kuriuos dabar žinau, bet, deja, nežinojau, kol neturėjau vaikų:

1.      Jei įkiši į vaizdo leistuvą duonos riekę, jos nesutrupintos neištrauksi.

2.      Šiukšlių maišai – ne parašiutai.

3.      Vaikams nepavojingų ir vaikų nesugadinamų daiktų nėra.

4.      Pykčio priepuolis – kaip magnetas: visų akys nukrypsta į jus ir jūsų vaiką, kai jis įdūksta.

5.      Virškinamasis traktas nevirškina lego.

6.      Sniegas – maisto rūšis.

7.      Vaikai supranta, kai jų nesiklausote.

8.      Briuselinis kopūstas, apibarstytas sūriu, vis tiek tėra briuselinis kopūstas.

9.      Geriausia vieta verkti – motinos glėbys.

10. Niekada nebūsi tokia gera motina, kokia nori būti."

"Geriausiu atveju tapau nuožmia, kovinga motina, blogiausiu – moterimi, atsidavusia vienam tikslui."  

"Kodėl taisyklė, tinkama vienomis aplinkybėmis, netinka kitomis? Kai Džeikobą erzina koks nenaudėlis, aš leidžiu sūnui atsikirsti, nes kartais tai vienintelis būdas užkimšti vaikams gerkles. Tai kodėl jis negali taip pasielgti su mokytoju, kuris jį viešai žemina?"

"Kodėl jie [mokytojai] pagarbą gauna veltui, jei visi kiti turi ją nusipelnyti?"

"Viena priežasčių, kodėl man patinka Aspergerio sindromas, - vaizduotės stoka. [...] Man tai labai patinka. Logiškai mąstydamas, negaišti laiko nerimui ar viltims, nepatiri nusivylimo. Antra vertus, vaizduotė tik dumia akis dalykais, kurių tikrovėje negali būti."

"Išvengiu bėdų, nes man išeiti iš proto neleidžia taisyklės. Jos reiškia, kad diena bus lygiai tokia, kaip aš numačiau. Dariau, kas man liepiama, ir tenoriu, kad visi kiti irgi taip darytų."

"Silpnybės stipresnės už amžių. Kai apnuogini sielą, iki kūno apnuoginimo lieka vienas žingsnis."