"Staiga mane apėmė pyktis.
- Ko tu nori? - nervingai paklausiau.
Jis nieko neatsakė ir tai mane dar labiau supykdė. Tad neatlyžau:
- Aš tik stengiuosi kaip galėdama pagerinti mūsų gyvenimą. Jei turi tinkamesnių idėjų ar planų - prašau siūlyti. Tikiuosi, sugalvosi, kaip pačiam pralinksmėti, nes aš, nuoširdžiai sakau, nebegaliu ištverti tavo liūdnumo. Iš tikrųjų nebegaliu.
Tada jis atsimerkė.
- Aš tik noriu kavinuko, - pasakė mano mylimasis netikėtai aistringai.
- Kaip suprasti - kavinuko?
- Aš tik noriu būti namuose, gyventi saugiai vienoje vietoje su tavimi. Noriu rutinos. Turėti savo kavinuką. Noriu pabusti kiekvieną rytą tuo pačiu laiku ir pagaminti mudviem pusryčius savuose namuose, išvirti kavos savame kavinuke."
Noriu kavinuko.
Noriu dviejų tūkstančių pokalbių, praleistų prie šio kavinuko.
Noriu rūpintis nuosavu kavinuku.
Noriu puoselėti jį, nuvalyti nuo dulkių, nuplaut nuo aplinkos poveikio, noriu nušveist ji iki sielos žvilgėjimo...
Noriu berti į jį atidžiai atrinktas kruopeles pasitikėjimo, meilės ir pagarbos...
Noriu supilti vandens laisvę, sujungiančią į nuostabią ir nepakartojamą visumą tas kruopeles.
Noriu kas rytą, kasdieną, kas vakarą turėti galimybę nuostabioms akimirkoms prie savo kavinuko.
Su savo žmogumi.
Elizabeth Gilbert rašytoja tapo, kaip pati sakosi, taip, kaip kiti žmonės tampa vienuoliais. Ji jaučiasi susituokusi su rašymu dar jaunystėje, ir save apibūdina kaip Rašto nuotaką (Bride-of-Writing)
Pati autorė teigia, jog šią knygą ji tiesiog turėjo, privalėjo parašyti... Knyga, kurios pabaigoje autorė perspėja, jog tai – negrožinės literatūros kūrinys, apibūdinama kaip meilės istorija. Istorija, kurioje analizuojami jausmai santuokai, tiksliau – „santuokos institucijai“.
Po nenusisekusios pirmosios santuokos, dviem žmonėms ryžtis susisaistyti oficialia santuoka nebesinori. Rasti atsakymus į savo dvejones, begalinius klausimus stengtasi nagrinėjant santuokos istoriją iš mokslinių, sociologinių, psichologinių pozicijų. Beja - iš savo kelionių pasisemti patirties, netgi pasistengti prakalbinti senąsias nedidelės tautelės moteris, ir taip stengiantis rasti atsakymus į širdį neraminančius klausimus - taip pat.
Komplikuota situacija privertė du nesituokti tvirtai apsisprendusius žmones, vis dėl to „pagarsinti“ savo įžadus oficialiai. Abiems labiau priimtina „asmeninė“ „santuoka“, kai įžadus davė vienas kitam nuoširdumo akimirką, kai tai, kas ypač svarbu ir aktualu, ir intymu – tėra tik jųdviejų reikalas, kai jie patys yra savo įžadų tvirtumo liudininkai. Ši santuoka tikrąją reikšme buvo „iš reikalo“: jei jie norėjo gyventi kartu – turėjo susituokti oficialiai, kitu atveju jos gyvenimo žmogui – nebebus leista įvykti į šalį. Pasirinkimo nebuvimas apverčia jų buvusį apsisprendimą, tačiau, nusistatymo santuokos institucijai iš esmės nepakeičia. Pati tikriausia santuoka – yra ne patvirtinimas popieriuje, ne teisiškas intymumo pripažinimas štampo kaukštelėjimu, o tai, kas įrašyta širdyje. Viename iš interviu apie šią knygą, autorė prisipažįsta, jog priimdama būtinybę susituokti, ji tapo istorijos dalimi – santuokos istorijos, kitusios per laiką, dalimi. Jos pirminis nusistatymas, jog kuo daugiau ji sužinos apie santuoką, jos tradicijas, bei sociologines išvadas – tuo labiau ji nekęs šios institucijos – nepasitvirtino. Tiesiog beliko pripažinti, jog kuo daugiau sužinojo – tuo labiau ėmė gerbti santuoką: už tai, kad ji nepaisant šimtmečių ir amžių pokyčių vis dar egzistuoja. Neįtikėtinas santuokos prisitaikymas prie bet kokių aplinkybių, formos pakeitimas vardan išgyvenimo kelia pagarbą.
Kalbėdama apie pirmosios ("Valgyk, melskis, mylėk") ir antrosios ("Pasižadėję") knygos skirtumus, autorė palygina jas su skirtumais tarp romantikos ir santuokos. Pirmoji knyga – gimusi iš romantikos, jaudinančių potyrių ir emocinio disbalanso. O tuo tarpu antroji – kaip ir santuoka – daug pragmatiškesnė, paremta sveika nuovoka.
Nors ši knyga nebuvo ta, dėl kurios degčiau nekantrumu skaitydama, tačiau tikrai yra minčių, kurios bent kuriam laikui "apsigyvens" manyje ir neleis ramiai džiaugtis šiltais vasarinio lietaus lašais, santuokoje kartais virstančiais karčiomis ašaromis...
Gerbdami vienas kitą, privalome išmokti nepaprastai atsargiai čia paleisti, čia prirakinti prie savęs vienas kitą, tačiau niekada – nė vienai akimirkai – neturime apsimesti, kad nesame surakinti.
Santuoka yra tie du tūkstančiai nereikšmingų pokalbių, vykusių per du tūkstančius nereikšmingų pusryčių, kai tarsi lėtai besisukantis ratas žmones palaiko artimumas.
Iš visų troškimų turbūt pavojingiausia yra geisti kito žmogaus. Kai tik įsigeidi ko nors – iš tikrųjų įsigeidi – jautiesi nelygu paimtum chirurginę adatą ir savo laimę prisiūtum prie to žmogaus taip, kad bet koks išsiskyrimas padarytų plėštinę žaizdą. Tada tegalvoji apie tai, kad bet kokiomis priemonėmis turi laimėti savo geidžiamą objektą ir niekada su juo neišsiskirti. Visos mintys sukasi tik apie mylimąjį. Sutelkęs dėmesį į tokią primygtinę būtinybę, jau nebepriklausai sau. Tampi savo troškimų tarnu.
Mano motina užaugo tikėdama, kad mergina turi ištekėti ir pagimdyti vaikų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios merginos rankinė visada turi derėti prie jos batelių.
Koks laikas apskritai kada nors kam nors buvo paprastas?
Jos prisitaiko, plaukia pasroviui, susitaiko. Moterys turi galingą lankstumą, dėl kurio įgyja beveik antžmogišką jėgą. Augdama mačiau, kaip motina kasdien virsdavo tuo, ko reikalaudavo aplinkybės. Kai jai reikėdavo žiaunų, jas užsiaugindavo. Kai šios atrofuodavosi, motinai išdygdavo sparnai. Kai reikėdavo greičio, ji lėkdavo nepaprastai greitai, o kitomis, subtilesnėmis, aplinkybėmis rodydavo didžiulę kantrybę.
Ir gal galėtų tie patys konservatoriai, užuot vien tik gyrę motinas ir vadinę jas „šventomis“ bei „kilniomis“, kada nors įsitraukti į platesnį pokalbį apie tai, kaip bendromis jėgomis sukurti tokią visuomenę, kurioje augtų sveiki vaikai ir šeimos klestėtų, bet moterims nereikėtų dėl to gramdyti tuščių savo sielos sienų?
Santuoka leidžia atsirasti motinystės prielaidai. Regis, patys kūdikiai organizuoja tėvų vestuves.
... ateitis kartais ateina daug anksčiau, nei laukiame, o tinkamas metas ne visada aiškiai pasiskelbia.
Tapusi motina įgyji ir kitokią laisvę – mylėti kitą žmogų besąlygiškai, iš visos širdies.
Mano tėvai gyvendami susituokę irgi patyrė suvaržymą, savotišką apsimarinimą. Žinau, kad taip buvo iš tikrųjų, tačiau nesu tikra, ar jie būtų norėję ko nors kito. Kai kartą paklausiau tėvą, kuo jis norėtų atgimti kitame gyvenime, jei toks bus, ir tėvas nesvyruodamas atsakė:
- Arkliu.
- Kokiu arkliu? - pasiteiravau, įsivaizduodama jį eržilu, pašėlusiai šuoliuojančiu laukais.
- Gražiu arkliu, - atsakė jis.
Pataisiau savo vaizduotės paveikslą: dabar įsivaizdavau draugišką eržilą, pašėlusiai šuoliuojantį laukais.
- Kokios veislės gražiu arkliu? - stengiausi išgauti tikslesnį atsakymą.
- Iškastruotu, - pareiškė tėvas.
Iškastruotu arkliu! Nesitikėjau. Mano vaizduotės paveikslą-esmės pasikeitė: pamačiau tėvą kaip švelnų, lėtai kinknojantį ark.. paklusniai traukiantį mano motinos vadeliojamą vežimą.
- Kodėl nori atgimti iškastruotu arkliu? - neatlyžau.
- Todėl, kad supratau, jog taip gyventi lengviau, - atsakė tėtis. -Patikėk.
Gyventi jam iš tikrųjų buvo lengviau. Mainais už asmeninių laisvu atsisakymą, kurio iš jo pareikalavo vedybos, tėvas gavo pastovumą, gerovę, pagyras už atliktus darbus, švarius ir sulopytus marškinius, kurie tarsi stebuklingai suguldavo spintos stalčiuose, ir patikimą valgį pasibaigus sėkmingai darbo dienai. Už tai jis mano motinai dirba, yra ištikimas ir paklūsta jos valiai visais 95 procentais - atstumdamas ją alkūne į šalį tik tada, kai ji per daug priartėja ir kėsinasi užvaldyti visą jo pasaulį. Tokio sandorio sąlygos, matyt, abiem priimtinos...
Mano motina turbūt seniai liovėsi ieškojusi nuoseklios galutinės išvados apie savo gyvenimą, atsisakė gražios ir naivios fantazijos, kad žmogaus jausmai, apmąstant savo gyvenimą, gali būti nesujaukti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...