„Kartais, kai perskeli kiaušinį, jame yra dvigubas trynys, tiesa, mama?
Juk matei dvigubą trynį? O kartais vyšnios suauga – ne stiebeliais, o pačios uogos. [...] Čia toks pat atvejis. Ypatingas.“
Skaitydama šią knygą jaučiausi sutrikusi. Kelis kartus ieškojau informacijos - ar tai knyga, paremta tikrais faktais. Sunkiai suvokiama situacija aprašyta labai tikroviškai, kai kur – netgi smulkmeniškai. O čia esanti mergaičių situaciją tikrai yra ypatinga, nekasdieniška ir ją aprašyt reikia ne vien fantazijos, bet ir ypatingos atjautos, įsigyvenimo bei empatijos. Autorė pateikia knygos pabaigoje kokiais darbais ji rėmėsi berašydama šią istoriją. Kad ir kaip bebūtų – man ši knyga buvo įdomi, tačiau, tikrai dauguma jos vietų kėlimą nerimą, šiurpą kūne, trikdė ir kelis kartus buvau padėjus knygą į šalį nepabaigus sakinio, nes tiesiog nebegalėjau skaityti... Vėlgi – gal pernelyg laki-aktyvi vaizduotė čia daro savo.
„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis. Niekada nesimaudžiau viena. Niekada nestovėjau ant žolės naktyje, iškėlusi rankas į kerintį mėnulį. Niekada nesinaudojau tualetu lėktuve. Niekada nedėvėjau skrybėlės. Niekada nevairavau automobilio. [...] Niekada nebuvau pasivaikščioti viena. Niekada neteko karstytis po medžius. Nesu išnykusi minioje.“
Tokį sąrašą, ko niekada nebuvo padariusi viena, atskirai, – galima tęsti iki begalybės, čia gali būti įvardijama kiekviena paprasčiausia, buitiškiausia gyvenimiškoji situacija. Tai – visiškas privatumo nebūvimas. Iki absurdiško pareiškimo: niekada nestovėjau viena ir apskirtai – niekada nebuvau viena! Ir daug tokių visiškai paprastų kasdienių situacijų, kurios paprastam žmogui net neužkliūna, apie kurias net nesusimąstai: kad ir tai, jog puikiai žinai kada tavo sesuo pyksta „nes jos antakiai įsitempia ir trukteli mano smilkinių odą“, tačiau negali jos matyti (ir regėjimas čia niekuo dėtas!) – tam reikalingos krūvos veidrodžių vienoje patalpoje: „Mūsų namuose daugybė veidrodžių. Gal dešimt kartų daugiau veidrodžių nei pas paprastus žmones. Kiekviename kambaryje yra bent šeši veidrodžiai. Mudvi su Rouze nematome viena kitos, todėl pasižiūrime į veidrodžius, kai norime išvysti viena kitą. Kartais mums to labai reikia. Dažniausiai mums nereikia veidrodžių suprasti, ką kita galvoja.“
Neįtikėtina ir tai, jog viena iš mergaičių, norėdama nueiti kur nors turi „skolintis“ savo sesers kojas: „...nors aš nevaikštau savomis kojomis, vis tiek laikau save vaikščiojančiu asmenimi. Akivaizdu, kad nesėdžiu invalido vežimėlyje ar panašiai. Geriausia galėčiau paaiškinti pasakydama, kad jaučiuosi lyg skolinčiausi Rouzės kojas, kai būna eilė vesti. Pasitaikydavo, kad Rouzė užsigaudavo kojos pirštą ar užlipdavo ant ko nors aštraus, o aš, kaip Dievą myliu, aš pajusdavau skausmą“.
O kaip tokia situacija, kai, kaip ir visi žmonės – dirbančios bibliotekoje seserys pasiima pelnytų atostogų? Pasiima tik viena iš jų! O kita? Ne, ji nedirba, ji atostogauja, nors kūniškai gi priverstinai būna darbe, kartu su dirbančia seserimi.... Ir kitos paprastos situacijos, šioms mergaitėms reiškia prisitaikymą, susitaikymą, išmokimą: naudojimasis tualetu, vonia, įlipimas į automobilį, lipimas laiptais, pažiūrėjimas norima kryptimi, miegojimas, laisvalaikis, pomėgiai, poilsis, pokalbiai su aplinkiniais ir t. t.
Prisitaikymas su esama padėtimi, mergaitėms reiškia išgyvenimą, jos – neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir tai, tai, kas kitus žmones paprastai erzintų – joms virtę norma, o nerimą, netgi baimę kelia, jei situacija pakinta: „Niekas nespoksojo. Nebuvo jokio spoksojimo. Jokių ištemptų kaklų. Jokio įdėmaus nužiūrinėjimo. Nieko. Mes ėjome ilgu koridoriumi pro tylius išblyškusius žmones, kurie nežiūrėjo ir nespoksojo, tik sliūkino susiraukę ir nuleidę akis žemyn pro mudvi su Rube, tarsi mūsų net nebūtų. Tai nebuvo tiesiog neįprasta ar keista, tai gąsdino. Kas nespoksotų, kokie žmonės net nepažvelgtų į sujungtas dvynes?“
„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis,
bet žvelgiau į jos sielą“
„Dar keletas citatų ir minčių:
"Kai paklausiu savęs, dėl ko gyvenu, atsakymas yra mano sesuo".
"...visi paprasti žmonės gyvena nepaprastą gyvenimą, bet tiesiog nepastebi".
„Dievas yra smulkmenos“
"Mudvi su Rube neturime ir niekada neturėsime visiško privatumo. Dėl mūsų situacijos žmonės elgiasi su mumis kaip su vaikais arba pagyvenusiais žmonėmis".
"Lipti laiptais mudviem su Rube nelengva – ypač siaurais. Mes turime lipti žemyn šonu, be to, dėl mūsų situacijos negaliu pažiūrėti žemyn sau į kojas, todėl laviruoti ant laiptų tamsoje gana baugu".
"Mes atsibusdavome auštant ir žinodavome, kad mūsų laukia ilga nieko neveikimo diena, kai tik kęsime skausmą ir jo keliamą sumaištį. Tačiau net tai buvo geriau negu tamsaus paros meto akimirkos, kai įsivaizduodavau mirtį kaip jauną sparnuotą fėją, nešančią mus ant nugaros į kruizą po debesis".
"Akivaizdu, mums sunku pasilenkti, bet Rouzė labai gerai valdo savo pėdas ir kojų pirštus, ir jos pusiausvyra tiesiog nepakartojama, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji taip traukiama žemyn. Ji tikrai nebloga sportininkė, bet tik labai artimi mums žmonės tai supranta".
"Rouzė vis dar knarkia, bet tai man netrukdo. Jaučiu jai dar didesnę meilę. Man patinka posakis „be galo be krašto“. Štai kaip aš myliu Rouzę šią akimirką. Tarsi jausmai net netelpa manyje. Keistai kartais nutinka, kad tiesiog pajunti neapsakomą meilę žmogui vien už tai, kaip jis knarkia. Arba už tai, kaip taria tavo vardą. Be to, mano sesuo yra pažeidžiama, kai miega, o gyvenime ji neleidžia sau tokia būti. Miegodama ji panašesnė į mano vaiką nei į seserį, nors ir gali skambėti keistai".
"Žodžiai teka man iš smegenų. Varva pro ausį. Čiurlena pro mano kreivą burną. Tyška ant marškinių. Laša ant klaviatūros. Telkšo ant išsiklaipiusių parketo grindų. Jie bent jau netrykšta man iš širdies. Arba, Dieve segėk, iš užpakalio. Gaudau krintančius žodžius. Mano rankos smirda. Ir visas kambarys atrodo kaip po katastrofos. Dėl visų tų išsiliejusių žodžių".
pažvelgusi savo seseriai į akis, bet žvelgiau į jos sielą“
Knyga prasideda tokiais žodžiais:
Puiki knyga, tebėra mano lentynoje. :)
AtsakytiPanaikinti